Kartais moteris net nepastebi, kaip ima gyventi ne kaip moteris, o kaip „kareivis“ – viską sprendžia, tempia, kontroliuoja, prisiima atsakomybę. Atrodo stipri, protinga, užtikrinta, tačiau viduje – nuovargis, įtampa ir jausmas, lyg būtų svetima pati sau. Džiaugsmas nyksta, kūnas tampa tarsi medinis, o siela – tyli.
Dažnai taip nutinka ne iš gero gyvenimo. Gal vaikystėje nebuvo kam apginti – teko išgyventi pačiai. Gal šalia neatsirado patikimo vyro, todėl ji tapo viskuo – ir savimi, ir „vyru“. O gal per ilgai gyventa autopilotu – darant taip, kaip „reikia“, o ne taip, kaip jaučiama.
Ir tuomet joje ima stiprėti vyriška energija – logika, kontrolė, griežtumas, šaltas „reikia“. O moteriškoji dalis traukiasi į šešėlį. Ta, kuri spontaniška, jaučia, verkia, juokiasi, mėgaujasi, myli.
Tačiau moteriškoji prigimtis niekur nedingsta – ji tiesiog laukia, kol bus pakviesta. Pirmas žingsnis – sulėtinti tempą. Moteriška energija gyvena tyloje, kūne, kvėpavime. Ne skuboje ir ne darbų sąrašuose.
Svarbu nustoti viską kontroliuoti. Bent truputį. Bent kažkur. Leisti sau nežinoti, neskubėti, nebūti idealiai. Moteriškumas – tai ne silpnumas, o pasitikėjimas.
Moteriška energija – kūne. Šokyje, šiltoje vonioje, pasivaikščiojimuose basomis, prisilietimuose, balse. Kuo labiau esi kūne – tuo labiau grįžti pas save.
Kitas raktas – jausmai. Moteris neturi būti „patogi“. Ji turi būti gyva. Nebijok būti jautri ir tikra. Negesink savęs vien tam, kad kitiems būtų ramu.
Tu – ne robotas. Tu – moteris. Švelni, tekanti, gyva. Kai sau tai leidi, dingsta šarvai. Sugrįžta šviesa.
Tu neprarandi stiprybės – tu tiesiog pradedi kvėpuoti...
Skaityti komentarus