Iš pradžių tai gali neatrodyti kaip didelė problema. Taurė vakare, keli gėrimai savaitgalį, pasiteisinimas, kad „man tiesiog reikia atsipalaiduoti“. Paskui alkoholio atsiranda daugiau, progų jam nebereikia, o žmogus, kurį pažinojome, pamažu pradeda keistis. Kartu su juo keičiasi ir visa šeima.
Partneris pradeda stebėti nuotaikas, skaičiuoti išgertus butelius, slėpti problemą nuo vaikų ar artimųjų, atšaukti planus, teisinti neatėjimą į darbą, dengti skolas ar bandyti apsaugoti nuo kitų gėrimo pasekmių. Vis daugiau šeimos gyvenimo ima suktis aplink vieną klausimą: šiandien jis gers ar ne? Vieną dieną gali paaiškėti, kad priklausomybė jau valdo ne tik geriančio žmogaus, bet ir šalia jo esančių žmonių gyvenimą.
Alkoholis į santykius atsineša trečiąjį
Priklausomybė nuo alkoholio nėra vien blogas įprotis ar valios trūkumas. Žmogus gali nuoširdžiai norėti gerti mažiau, daugybę kartų žadėti sustoti ir vis tiek nepajėgti kontroliuoti alkoholio vartojimo. Vienas svarbių problemos požymių yra tai, kad žmogus geria toliau, nors alkoholis jau akivaizdžiai kenkia jo sveikatai, darbui, finansams ar santykiams.
Todėl poroje ilgainiui tarsi atsiranda trečiasis – alkoholis. Su juo pradedami derinti savaitgaliai, šventės, finansai, pokalbiai ir net vaikų elgesys. Vaikai mokosi būti tylūs, kai tėtis ar mama išgėrę, partneris svarsto, kada galima pradėti rimtesnį pokalbį, šeima atsisako išvykų ar susitikimų, nes nežino, kokios būklės žmogus bus vakare. Visa šeima pamažu išmoksta prisitaikyti prie priklausomybės, tačiau prisitaikymas nėra jos sprendimas.
Pirmiausia dingsta saugumas
Santykius griauna ne tik pats išgerto alkoholio kiekis. Juos ardo tai, kas pradeda vykti aplink jį: neįvykdyti pažadai, nenuspėjamas elgesys, melas, slėpimas, konfliktai, dingę pinigai, neatlikti darbai ir emocinis atsitraukimas. Vieną vakarą žmogus gali būti švelnus ir atsiprašinėti, kitą – piktas ar visiškai abejingas. Ryte jis gali pažadėti, kad „daugiau niekada“, o po kelių dienų viskas vėl kartojasi.
Tuomet partneris pradeda gyventi nebe pasitikėjimu, o nuolatiniu budrumu. Kiek jis šiandien išgėrė? Kokios nuotaikos grįš namo? Ar galima jį palikti su vaikais? Ar jis nesės prie vairo? Ar vėl teks kažką aiškinti artimiesiems? Ten, kur anksčiau buvo artumas, pamažu atsiranda kontrolė, o vietoje dviejų lygiaverčių suaugusiųjų partnerystės vienas vis dažniau tampa kito prižiūrėtoju, gelbėtoju ar net savotišku tėvu.
Meilė negali išblaivinti kito žmogaus
Tai viena skaudžiausių tiesų žmogui, gyvenančiam šalia priklausomo partnerio. Galima labai mylėti, kalbėti, prašyti, verkti, pykti, grasinti ar įkalbinėti. Galima surasti gydytoją, kliniką ar terapeutą, nuvežti į konsultaciją ir būti šalia sveikstant. Artimojo palaikymas iš tiesų gali būti labai svarbus, tačiau negalima už kitą žmogų priimti sprendimo sveikti.
Būtent čia svarbu suprasti savo galios ribas. Jūs galite padėti žmogui ieškoti pagalbos, palaikyti gydantis, pastebėti jo pastangas ir kartu ieškoti sprendimų. Tačiau negalite už jį nustoti gerti. Kuo ilgiau artimasis tiki, kad suras tinkamus žodžius, pakankamai stipriai mylės ar pagaliau privers žmogų suprasti, tuo didesnė rizika, kad visas jo paties gyvenimas pradės suktis aplink kito priklausomybę.
Pagalba ir gelbėjimas – ne tas pats
Kai mylime, natūraliai norime apsaugoti. Tačiau kartais, patys to nesuprasdami, pradedame saugoti žmogų ne nuo priklausomybės, o nuo jos pasekmių. Jis neišėjo į darbą – paskambiname ir sugalvojame pasiteisinimą. Išleido pinigus alkoholiui – sumokame jo sąskaitas. Prisigėręs įžeidė artimuosius – aiškiname, kad „jis dabar išgyvena sunkų laikotarpį“. Sulaužė pažadą – dar kartą patikime, nes ryte jis nuoširdžiai atsiprašė.
Visa tai gali atrodyti kaip pagalba, tačiau verta savęs paklausti, ar mūsų veiksmai iš tiesų padeda žmogui sveikti, ar tik leidžia jam ilgiau išvengti savo elgesio pasekmių. Kartais meilė reiškia ne pašalinti visas kito žmogaus sukeltas problemas, o leisti jam pačiam su jomis susidurti ir prisiimti atsakomybę.
Kalbėkite tada, kai žmogus blaivus
Rimtas pokalbis su apsvaigusiu žmogumi paprastai nėra tinkamas metas spręsti priklausomybės problemą. Apie tai geriau kalbėtis tada, kai žmogus blaivus, o situacija rami. Svarbu kalbėti ne apie jo vertę ar charakterį, o apie konkrečius dalykus, kuriuos matote ir kurie jums kelia nerimą.
Vietoje kaltinimo „tu alkoholikas ir sugadinai mums gyvenimą“ galima kalbėti apie faktus: „Per pastarąjį mėnesį tris kartus neatėjai ten, kur buvome susitarę. Vakar vairavai išgėręs. Aš dėl to bijau ir matau, kad mums reikia pagalbos.“ Nebūtina laimėti ginčo, ar žmogus „tikrai priklausomas“. Kur kas svarbiau įvardyti tai, kas realiai vyksta, ir pasiūlyti konkretų kitą žingsnį – kreiptis į šeimos gydytoją, priklausomybių specialistą, psichologą ar gydymo įstaigą.
Ribos nėra bausmė
Žmogui, gyvenančiam šalia priklausomo partnerio, ribos yra ypač svarbios. Tačiau riba nėra bandymas priversti kitą pasikeisti. Pasakymas „tu daugiau negersi“ nėra jūsų riba, nes negalite kontroliuoti kito žmogaus pasirinkimų. Riba nusako tai, ką tam tikroje situacijoje darysite jūs.
Galima pasakyti, kad nevažiuosite automobiliu, jeigu partneris gėrė, neduosite pinigų alkoholiui, nemeluosite jo darbdaviui ar artimiesiems, kad pridengtumėte gėrimą, o jeigu apsvaigęs žmogus taps agresyvus, išeisite į saugią vietą. Tokios ribos nėra kerštas ar bausmė. Jos padeda apsaugoti save ir kitus bei nustoti prisiimti atsakomybę už kito suaugusio žmogaus elgesį.
Ribos turi prasmę tik tada, kai jų laikomės. Nuolat kartojamas ultimatumas, kurio niekada neįgyvendiname, ilgainiui tampa dar viena priklausomybės ciklo dalimi. Todėl geriau nustatyti mažiau ribų, bet tokias, kurių iš tiesų esame pasirengę laikytis.
Nepraraskite savo gyvenimo
Gyvenant šalia priklausomybės labai lengva pradėti manyti, kad svarbiausias žmogus šeimoje yra tas, kuris geria. Visas dėmesys nukrypsta į jo nuotaikas, problemas, pažadus, gydymą ir atkryčius. Tuo metu šalia esantis žmogus gali pamažu nustoti miegoti, susitikinėti su draugais, užsiimti mėgstama veikla ar net planuoti savo ateitį, nes viskas priklauso nuo to, kas vyksta su partneriu.
Todėl pagalbos gali reikėti ne tik geriančiam žmogui. Psichologas, psichoterapeutas, šeimos terapeutas ar priklausomų žmonių artimųjų savitarpio pagalbos grupė gali padėti suprasti, kaip gyventi šalia priklausomybės neprarandant savęs. Rūpinimasis savo emocine ir fizine sveikata tokioje situacijoje nėra savanaudiškumas – jūs taip pat gyvenate šioje istorijoje ir turite teisę į savo gyvenimą.
O jeigu jis nenori gydytis?
Tai bene skaudžiausias klausimas. Žmogus gali neigti problemą, sakyti, kad „visi geria“, kaltinti stresą, darbą, sutuoktinį, draugus ar gyvenimo aplinkybes. Jis gali šimtą kartų pažadėti, kad nuo pirmadienio viskas pasikeis. Todėl vertinti verta ne vien pažadus, bet ir veiksmus: ar žmogus pripažįsta problemą, ar ieško pagalbos, ar eina į konsultacijas, ar sutinka gydytis ir ar jo elgesys keičiasi ne kelioms dienoms, o ilgesniam laikui.
Jeigu niekas nesikeičia, partneriui tenka labai sunkus klausimas: kiek savo gyvenimo esu pasirengęs atiduoti laukdamas, kol kitas žmogus nuspręs gelbėti savąjį? Atsakymas nebūtinai reiškia, kad reikia nedelsiant nutraukti santykius. Tačiau jis primena labai svarbų dalyką – priklausomo žmogaus gyvenimas nėra vienintelis, kurį šioje situacijoje reikia saugoti.
Kai šeimoje yra vaikų
Jeigu šeimoje auga vaikai, situacija tampa dar jautresnė. Vaikai labai greitai išmoksta prisitaikyti prie suaugusiųjų priklausomybės. Jie stebi nuotaikas, stengiasi „neerzinti“, slepia šeimos problemas nuo kitų ir kartais prisiima atsakomybę už tai, už ką vaikas apskritai neturėtų būti atsakingas. Jis gali pradėti manyti, kad jeigu bus pakankamai geras, tylus ar paklusnus, mama arba tėtis negers.
Todėl vaikui svarbu aiškiai suprasti, kad suaugusio žmogaus gėrimas nėra jo kaltė ir nėra jo atsakomybė. Jeigu alkoholio vartojimą lydi agresija, grasinimai, pavojingas vairavimas, smurtas ar kita reali grėsmė, pirmasis suaugusiųjų uždavinys turi būti pasirūpinti savo ir vaikų saugumu. Santykių išsaugojimas negali būti svarbesnis už fizinį saugumą.
Staiga nustoti gerti ne visada saugu
Yra dar vienas svarbus dalykas, kurį artimiesiems verta žinoti. Jeigu žmogus ilgą laiką vartoja daug alkoholio ir yra fiziškai nuo jo priklausomas, staigus alkoholio nutraukimas gali sukelti pavojingą abstinenciją. Todėl tokiais atvejais sprendimas „nuo rytojaus nė lašo“ neturėtų pakeisti medicininės konsultacijos.
Drebulys, stiprus prakaitavimas, ryškus sumišimas, haliucinacijos ar traukuliai nutraukus alkoholio vartojimą gali būti sunkios abstinencijos požymiai, kuriems reikalinga skubi medicininė pagalba. Priklausomybė nėra vien santykių ar charakterio problema – tai ir sveikatos sutrikimas, kurį verta gydyti padedant specialistams.
Galima mylėti ir kartu pasakyti „ne“
Kartais žmonės mano, kad jeigu myli, turi likti šalia bet kokia kaina: dar kartą atleisti, dar kartą suprasti ir patikėti dar vienu pažadu. Tačiau meilė kitam žmogui neturėtų reikalauti sunaikinti savo gyvenimą. Galima mylėti žmogų ir neduoti jam pinigų alkoholiui, nepridengti jo melo, atsisakyti būti šalia, kai jis apsvaigęs, ir aiškiai pasakyti: „Aš pasirengęs būti šalia, kai tu gydaisi, bet negaliu toliau gyventi taip, kaip gyvename dabar.“
Kartais galima mylėti žmogų ir vis tiek nuspręsti nuo jo pasitraukti. Priklausomybė gali paaiškinti daugelį žmogaus poelgių, tačiau ji neįpareigoja partnerio neribotą laiką kentėti jų pasekmes. Pasitraukimas nebūtinai reiškia, kad žmogaus nebemylime. Kartais tai reiškia, kad pagaliau pripažįstame ribą tarp jo gyvenimo ir savojo.
Kaip šioje istorijoje neprarasti savęs?
Šalia priklausomo žmogaus galima praleisti metus laukiant dar vieno pokalbio, dar vieno pažado, dar vieno pirmadienio ir dar vieno „šį kartą tikrai“. Tačiau tuo metu vyksta ir jūsų gyvenimas.
Galite ištiesti ranką, padėti surasti gydymą, lydėti pas gydytoją ir palaikyti žmogų, kuris iš tiesų stengiasi sveikti. Galite kartu išgyventi sunkesnius laikotarpius, mokytis iš atkryčių ir vėl ieškoti kelio pirmyn. Tačiau negalite pasveikti už kitą žmogų. Jo sprendimas gydytis ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą turi tapti jo paties sprendimu.
Todėl žmogui, gyvenančiam šalia priklausomybės, kartais verta pakeisti klausimą. Užuot nuolat galvojus „kaip man jį išgelbėti?“, svarbu paklausti ir savęs: kaip galiu padėti žmogui, kurį myliu, bet kartu šioje istorijoje neprarasti savęs?
















Skaityti komentarus