Kartais būna taip: supranti, kad santykiai jau baigti, kad jų nebeverta tęsti, tačiau negali nustoti galvoti apie žmogų, kuris išėjo ir, greičiausiai, jau nebesugrįš.
Taip nutinka todėl, kad pirmiausia protas suvokia – santykiai baigti.
Tačiau yra ir emocinė psichikos dalis, kuri net po išsiskyrimo gali likti įsitraukusi į tuos santykius.
Kai pradedame santykius, mūsų viduje formuojasi kito žmogaus paveikslas: jis psichikai yra tikras, sukelia emocinius išgyvenimus ir palaiko mūsų prisirišimą. Net kai žmogaus nebėra šalia – mes jį prisimename, jaučiame šiltus jausmus.
Tikri santykiai „maitina“ šį vidinį žmogaus paveikslą, o tai stiprina mūsų ryšį bei trauką prie jo realybėje. Kai partneris išeina, šis vidinis paveikslas neišnyksta akimirksniu. Psichika išsaugo emocinę atmintį apie tai, ką praradome, ir nori tai susigrąžinti – bet tai jau neįmanoma.
Čia ir prasideda gedėjimo procesas, kuris reikalauja laiko.
Be to, mes prarandame tai, ką partneris mums duodavo.
Pavyzdžiui, jis palaikydavo mūsų savivertę, drąsindavo, sakydavo: „Tau viskas pavyks“. Išsiskyrus, šis atramos jausmas dingsta.
Ką galima padaryti?
Pagalvokite, ką jums davė šie santykiai – ir ar yra galimybė tai gauti iš kito šaltinio.
Tarkime, partneris visada tikėjo jumis. Galite užsirašyti į sporto užsiėmimus, kur treneris džiaugsis jūsų progresu.
O idealu – atrasti atramą savyje.Pastebėkite, kada prisimenate žmogų. Dažnai pasineriame į malonius praeities prisiminimus tuomet, kai dabartyje kažkas nesiseka.
Tokiu atveju svarbu atkreipti dėmesį į esamas problemas ir sutelkti jėgas jų sprendimui.Aiškiai įvardykite, ko jums labiausiai trūksta.
Gal – bendrų pasivaikščiojimų, pokalbių, juoko?
O gal savo būsenos, kai buvote šalia šio žmogaus?
Ar to, kaip jis su jumis elgėsi? Pagalvokite, kaip dar galėtumėte patirti kažką panašaus.Labai naudinga garsiai išsakyti savo jausmus kam nors artimam. Leisdami emocijoms (liūdesiui, pykčiui, sumišimui) išeiti, jaučiame palengvėjimą.
Kartais tai gali būti meilės priklausomybė. Tokiu atveju susidoroti sunkiau.
Nuo meilės priklausomi žmonės dažnai neturi patirties besąlygiškai save mylėti, todėl perkelia ją į partnerį: viską atleidžia, idealizuoja, įtikina save, kad jis ar ji – „tas vienintelis“. Todėl, kai santykiai nutrūksta, tokie žmonės išgyvena itin sunkiai. Juk jiems tai reiškia prarasti ne tik mylimąjį, bet ir pačius save.Šiuo atveju būtina nueiti kelią į besąlygišką savęs priėmimą, atrasti vidines atramas, pakelti savivertę ir pamilti save, tapti įdomiam pačiam sau. Tai yra būtina sąlyga, kad sugrįžtumėte į pilnavertį gyvenimą po objekto, kuris buvo jūsų aistra, praradimo.
Skaityti komentarus