Popieriuje viskas lyg ir sklandu: šeima, atostogos kartą metuose, virtuvėje - šaldytuvas su maistu, vaikas, vežiojamas į būrelius.
Vyras nekelia rankos, nemeta darbo, per gimtadienį įteikia puokštę gėlių.
Bet viduje suskamba nerimą keliantis "varpelis". Tyliai, bet žudančiai ir nepakeliamai.
Kažkas gyvenime vyksta ne taip. Kažkur dingo tai, kas svarbiausia.

Yra tokia nerašyta taisyklė: "Kai tik moteris pradeda ieškoti vyro elgesiui pateisinimų - viskas, meilės jau nėra."
Ir tai kerta per pačią širdį.
Todėl, kad meilė susideda ne iš vadovėlių ir ne iš teisingo elgesio rinkinių.
Tai - ne gėlių kolekcija. Tai - gyvas jausmas.
Ir jeigu išnyko šiluma, dalyvavimas kito žmogaus gyvenime, dėmesys, rūpestis, artimam žmogui skiriamas laikas ir noras būti šalia - meilė "nuplaukė."
Ir sugrąžinti jos - neįmanoma.

Panagrinėkime kelis tokius nerimą keliančius ženklus. Ne iš psichologijos vadovėlių, o iš žmonių patirties. Be sausų formulių, bet su širdį veriančiomis istorijomis.
Vienos jos - ironiškos, kitos - skausmingos, bet pažįstamos daugeliui.

GAILESTIS - KAIP SENKANTIS RESURSAS

Jeigu Tu pradedi jausti, kad Tavęs nepastebi, negaili, nesaugo - reiškia, Tu tapai svetima. Tai - ne pastebėjimas, o realybė, skaudžiai trenkianti per skaudžiausią vietą.
Ritai - 35 metai. Su vyru jie gyvena jau dešimtmetį. Viskas kaip pas visus. Bet jų santykiai pasikeitė per vieną vakarą.
Šeimai buvo finansiškai sunkus metas. Šaldytuve buvo likęs paskutinis gabaliukas apkepo. Vyras nedvejodamas jį suvalgė ir prigulė žiūrėti filmą. Rita po darbo grįžo vėlai. Atsidarė šaldytuvą ir jai suspaudė širdį, bet ne dėl alkio ir ne dėl ištuštėjusio šaldytuvo, o dėl tuštumos sieloje.
Ir reikalas tikrai ne maisto kiekyje. Ir ne valgyme. O tame, kad vyras visai nepagalvojo apie ją. Nepagailėjo jos pavargusios. Neprisiminė, kaip jai sunku. Gal ji grįš alkana? Jis nepastebėjo ir to, kad ji jau seniai nesišypso.
Ji nuo vaikystės buvo išmokyta dalintis. Jis - ko gero, ne.
O gal tiesiog iš jų namų išėjo meilė?
Nes mylintis žmogus jaučia, kada Tau blogai. Ir stengiasi daryti viską, kad tik dar blogiau nebūtų.

TAI - NESUDERINAMA SU MEILE

Intymumas - tai ne vien aistra. Intymumas yra ir tai, kai Tu neapleidi žmogaus, kai jam sunku.
Kai jis "ne formoje", be nuotaikos, kai jo veidas praradęs "prekinę išvaizdą".
Agnei 28 metai. Pavasarį ji sunkiai susirgo. Sirgo moteris taip, kad nepajėgė atsikelti iš lovos - kūnas buvo lyg sulipdytas iš vatos, temo akyse, darėsi silpna, pykino, kažkur "išplaukė" žvilgsnis…
Vyras nervinosi dėl aukštų kainų privačiose klinikose, o į valdiškas patekti buvo neįmanoma.
Jis nuvežė žmoną pas mamą, į kitą miesto galą. Jam atrodė, kad pats vienas jis Agnės slaugyti nepajėgs. Jam pasidarė baisu. Ir …nemalonu.
Bet meilė - kai Tu nebijai kito žmogaus skausmo. Nesislepi nuo mylimo žmogaus ligos. Nenumeti žmonos, lyg sunkaus lagamino.
"Gerbėjų Agnė turėjo šimtus, o atėjus valandai "iks", - į vaistinę neliko kam nueiti."

EGOIZMAS - PORŲ VIENATVĖS PRIEŽASTIS

Valė tik ką atšventė savo trisdešimtmetį. Ji visą gyvenimą atsimins tą dieną, kai suprato viską.
Lijo kaip iš kibiro, autobusai nevažiavo, miestas tiesiog plaukė. Ji paskambino vyrui, bet telefono jis nekėlė. Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo išvažiavęs su draugu. Jos jis nepakvietė.
Ji ėjo pėsčia. Visa šlapia, sušalus, namo grįžo su pakilusia temperatūra. O jis labai nustebo:
- Tai kodėl taksi neišsikvietei?
Sakysite, smulkmena? Ne. Tai - rimtas signalas. Nes meilė - tai visų pirma rūpestis, nerimas dėl artimo žmogaus.
Net jeigu jis jau suaugęs ir viską gali pasidaryti pats.
Meilė - kai nesirūpinti žmogumi Tu tiesiog negali.
Dėmesys yra santykių pagrindas. Kur jo nėra - visa kita - tik butaforija. Su metais tai pajunti ypač skaudžiai.

ABEJINGUMAS - KAI NEĮDOMU NIEKAS

Yra toks taiklus pajuokavimas: "Jeigu Tu pareini namo devintą vakaro, kai turėjai pareiti septintą, o vyras dar neiškvietė policijos, reiškia, - meilės neliko".
Juokinga? Bet tikslu.
Mylintis žmogus rūpinasi. Jis pastebi, kad Tavęs nėra. Jis rašo: "Kur Tu?" - ne iš pavydo, o todėl, kad jam ne tas pats. Todėl, kad Tu - jo pasaulis.
Jeigu to nėra - žmogus gyvena jau atskiroje realybėje. O su Tavimi tiesiog nuomoja tą patį butą.
Ir viskas.

NĖRA RŪPESČIO - NĖRA MEILĖS.

Tikra meilė ne reikalauja, ji - duoda. Ji nepyksta, kad Tu pavargai, jos nenervina Tavo bejėgiškumas. Ji šalia. Ne iš pareigos, o dėl to, kad kitaip būti negali.
Jeigu jis pyksta, kai Tu sergi, užsisklendžia, kai Tau blogai - jis Tavęs nemyli.
Gal būt, kada nors jis kažką Tau ir jautė.
O gal nemokėjo ir nenorėjo mylėti niekada. Bet dabar - tiksliai NE.
Meilė - tai ne rožės ir dovanos. Meilė - tai puodelis karštos arbatos 11 valandą vakaro, kai Tavo temperatūra aukšta, o skauda - Tave visą. Tai - šiltas pledas. Tai - mylimo žmogaus ranka ant Tavo peties.
Tai paprastas "Myliu".

Kažkas gyvena dvasios šaltyje ištisus dešimtmečius. Kažkas apsisuka ir išeina, neišgirdęs "Palauk!"
Kiekvienam - savas mąstelis ir savas kelias.
Bet esmė ta pati: meilė - tai ne pareiškimas, ne priesaika, ne įžadai.
Meilė - tai žvilgsnis, gestas, šiltas žodis, apkabinimas, bučinys, stabtelėjimas prie tuščio šaldytuvo, prieš paimant paskutinį gabaliuką.
Jeigu to daugiau nėra - save apgaudinėti neverta.

Meilė gali užgimti iš nieko. O miršta visada dėl vienos priežasties - dėl abejingumo.

Kai Jūs einate gatve, stovite eilėje, važiuojate autobusu ir žiūrite į moteris - jaučiate tylą… Ne išorinę - vidinę.
Tą, kuri spengia.
Akyse - nuovargis, eisenoje - sunkumas, krepšiuose - ne pirkiniai, o neišsipildžiusių svajonių ir amžino atsidavimo nešuliai.
Moteris yra, bet jos pačios - nėra.
Kalba eina ne apie pinigus, ne apie amžių, ne apie statusą. Eina kalba apie vidinį lūžį savyje, kai moteris nustoja tikėti, kad ji verta kažko geresnio.
Kai "vėliau" - taip ir neatėjo, o "kentėjimas" tapo gyvenimo būdu.

Žmogus praranda save ne iš karto. Po lašą. Diena iš dienos. Pradžioje nustoja svajoti. Paskum - savimi rūpintis. Galiausiai - nustoja save gerbti.

O reiktų tarti: "STOP. Užteks. Aš - esu.”
Nereikia sakyti "Taip", kai norisi tarti "Ne".
Nereikia šypsotis iš mandagumo. Sutikti - iš baimės būti atstumtai. Atsisakyti savęs - kad kitiems būtų patogu.
Per daug dažnai mes sakome "Taip"- kitiems, neįsitikinę, ar tikrai nesakome "Ne" - sau.

Sveikata nesirūpiname, nes užsirašyti ir patekti pas daktarą yra tas pats, kas įkopti į Everestą.
"Praeis savaime", "Dabar ne daktarai rūpi", "Čia gi ne mirtina".
O mūsų kūnas - išmintingas. Pradžioje jis šnabžda. Vėliau - prašo. O dar vėliau - rėkia.
Gražesnė suknelė, manikiūras, mėgstamas aromatas, tyla, vonia, pasivaikščiojimas vienumoje - visa tai tik tada, jeigu liks laiko.
Moteris nesiginčija, nereiškia savo nuomonės, net jeigu nesutinka - ji tyli. "Kam kelti konfliktą?"
O taip norėtųsi paskambinti draugei, paklausti astrologo, kad kas nors patartų, kaip gyventi ir būti laimingai.

Moteris neturi patikti visiems. Ji - ne avokadas.
Kodėl galvojame: "Apsivilksiu ryškią suknelę - išjuoks". "Garsiai kvatosiuosi? Tai - nesolidu ir nemoteriška."
"Pravirksiu? Kas jai yra?"

Pati save moteris palieka paskutinėje vietoje. Vyrui tai, kas geriausia. Vaikams - viskas. Tėvams - pagalba. O sau? Likučiai. Trupiniai. Ir nė įsižeisti nereikia, nes tai jau yra įprasta.
Moteris kenčia skausmą, nes bijo vienatvės.
"Jis grubus? Bet užtat negeria".
"Jis mane žemina? O kas kitas mane ims?"
Ir moteris gyvena toliau. Tik ne todėl, kad "yra laiminga", o todėl, kad jai baisu išeiti.

Mielos moterys, pradėkite gerbti save. Ne rytoj, ne nuo pirmadienio, o dabar - Jūsų pasaulis nepasikeis iš karto.
Bet kažkas Jumyse pabus tikrai. O tai - jau gera pradžia.