1. Jeigu aplink jus gyvenimas sustojo – eikite ten, kur jis vyksta

Kartais problema yra ne mumyse. Tiesiog per ilgai būname aplinkoje, kurioje niekas nebeauga. Darbas seniai nebeįdomus, santykiai sukasi tais pačiais ratais, pokalbiai su žmonėmis tapo nuspėjami, o dienos viena nuo kitos skiriasi nebent savaitės dienos pavadinimu.

Galima ilgai bandyti įkvėpti gyvybės tam, kas jau išsisėmė. Galima laukti, kol pasikeis aplinkiniai, vadovas, partneris ar aplinkybės. Tačiau kartais daug paprasčiau pripažinti, kad mums tiesiog metas pajudėti.

Gyvenimas turi keistą savybę – jis dažnai atsiveria tam, kuris pats žengia pirmą žingsnį. Nauji žmonės, idėjos ir galimybės retai ateina į uždarą kambarį, kuriame sėdime laukdami, kol kas nors pasibels į duris.

2. Žingsnis atgal dar nėra pralaimėjimas

Esame įpratę judėjimą pirmyn laikyti sėkme, o atsitraukimą – nesėkme. Tačiau gyvenimas retai juda tiesia linija. Kartais tenka sustoti, persigalvoti, atsisakyti sumanymo, pripažinti klaidą ar net grįžti ten, iš kur pradėjome.

Svarbu ne pats žingsnis atgal, o tai, ką darome po jo.

Jeigu aplinkybės privertė atsitraukti, tegul tas atsitraukimas tampa vieta, iš kurios vėliau žengsite devynis žingsnius pirmyn. Kartais praradimas atlaisvina rankas, nesėkmė priverčia pakeisti kryptį, o užsidariusios durys pagaliau paskatina pastebėti tas, pro kurias seniai galėjome išeiti.

3. Neatidėliokite gyvenimo tam laikui, kai būsite „pasiruošę“

Jeigu norite parašyti knygą – pradėkite ją dabar, kol dar yra ką pasakyti. Jeigu norite mokytis – mokykitės. Jeigu norite keliauti – pradėkite planuoti kelionę. Jeigu norite pasakyti žmogui, kad jį mylite, galbūt šiandien tam daug tinkamesnė diena nei kažkoks abstraktus „kada nors“.

Mes dažnai elgiamės taip, tarsi būtume gavę neribotą laiko kreditą. Atidedame gyvenimą iki pirmadienio, kitų metų, pensijos, kol užaugs vaikai, atsiras daugiau pinigų, numesime svorio ar pagaliau jausimės pasiruošę.

Tačiau vieną dieną galime suprasti, kad didžiausia kliūtis buvo ne aplinkybės. Mes tiesiog pernelyg ilgai laukėme.

Kai kurios svajonės neišnyksta todėl, kad buvo neįmanomos. Jos išnyksta todėl, kad jų vis nepradėjome.

4. Mintis gali pakeisti daugiau, nei atrodo

Šviesa keliauja neįtikėtinu greičiu, atominė bomba gali sunaikinti miestą, tačiau žmogaus mintis turi kitokią galią – ji gali sukurti tai, ko dar nėra.

Kiekvienas namas, tiltas, paveikslas, knyga, išradimas ar verslas pirmiausia buvo kažkieno galvoje. Kažkas pamatė galimybę ten, kur kiti matė tuščią vietą. Kažkas pagalvojo: „O kas, jeigu būtų galima kitaip?“

Tačiau ta pati jėga veikia ir priešinga kryptimi. Mintis „man nepavyks“ taip pat kuria mūsų pasirinkimus. Jeigu iš anksto nusprendžiame, kad nesame pakankamai gabūs, jauni, gražūs, turtingi ar verti, galime net nepabandyti.

Todėl svarbu stebėti ne tik tai, ką darome, bet ir tai, kokias mintis nuolat kartojame sau. Kartais didžiausios mūsų gyvenimo sienos pastatytos ne iš plytų.

5. Duokite daugiau vertės, nei iš jūsų tikimasi

Jeigu norite mažiau nerimauti dėl ateities, kurkite vertę šiandien. Tai galioja darbe, versle, kūryboje ir santykiuose.

Žmogus, kuris nuolat klausia „kiek mažiausiai turiu padaryti, kad gaučiau tai, ko noriu?“, pasaulį mato kaip mainų sandorį. Tačiau galima klausti kitaip: „Ką dar galiu sukurti, pagerinti, pasiūlyti?“

Tai nereiškia nuolat dirbti nemokamai, leisti save išnaudoti ar įrodinėti savo vertę. Priešingai – žmogus, kuris žino savo vertę, gali sąmoningai kurti daugiau vertės ir kartu mokėti už ją paprašyti tinkamo atlygio.

Vertė turi savybę grįžti. Ne visada iš to žmogaus, kuriam ją davėme, ne visada tada, kai tikimės, ir nebūtinai pinigais. Tačiau žmogus, kuris moka būti naudingas pasauliui, retai lieka pasauliui nereikalingas.

6. Nepriėmę savęs galime taip ir nepradėti savo gyvenimo

Galima praleisti pusę gyvenimo bandant tapti žmogumi, kurį pagaliau būtų galima mylėti. Gražesniu, lieknesniu, protingesniu, sėkmingesniu, dvasingesniu, turtingesniu ar tiesiog patogesniu aplinkiniams.

Ir visą tą laiką tikrasis gyvenimas laukia.

Savęs priėmimas nereiškia, kad nereikia augti. Jis reiškia, kad augame ne todėl, jog dabartinis „aš“ yra netinkamas, o todėl, kad norime patirti daugiau savo galimybių.

Žmogus, kuris nuolat kovoja su savimi, didžiulę dalį energijos sunaudoja šiai kovai. Kai ji baigiasi, atsiranda jėgų pagaliau gyventi.

7. Ryte pirmiausia prisiminkite, kad gavote dar vieną dieną

Rytais dažnai pirmiausia prisimename problemas. Reikia keltis, važiuoti į darbą, apmokėti sąskaitas, kažkur paskambinti, kažką suspėti. Dar neatmerkę akių mintyse jau pradedame nešti visą būsimos dienos naštą.

Galima išsiugdyti kitą įprotį – pabudus pirmiausia giliai įkvėpti ir padėkoti už tai, kad pabudome.

Ne todėl, kad gyvenimas tobulas. Ne todėl, kad nėra problemų. Tiesiog todėl, kad ši diena apskritai yra.

Vakar vakare milijonai žmonių visame pasaulyje nuėjo miegoti kurdami rytojaus planus. Ne visi šį rytą atsikėlė. Mes atsikėlėme, vadinasi, gavome dar vieną dieną kažką pasakyti, pakeisti, pradėti, užbaigti, apkabinti, pamatyti ar suprasti.

Galbūt vien tai jau yra pakankama priežastis rytą pradėti ne nuo nerimo, o nuo dėkingumo.

8. Nereikia aplenkti tų, kurie eina priekyje

Socialiniai tinklai sukūrė keistą pasaulį, kuriame beveik visada galima rasti žmogų, gyvenantį „geriau“ už mus. Kažkas jaunesnis jau turi verslą, kažkas daugiau uždirba, keliauja, parašė knygą, sukūrė šeimą, nusipirko namą ar atrodo dešimčia metų jaunesnis.

Jeigu nuolat žiūrėsime į kitus, gyvenimas virs nesibaigiančiomis lenktynėmis, kurių neįmanoma laimėti. Visada atsiras žmogus, kuris kažkurioje srityje bus priekyje.

Todėl daug prasmingiau rūpintis ne tuo, kaip greitai juda kiti, o tuo, ar judame mes patys. Net labai mažas žingsnis, kartojamas kasdien, po metų nuveda stebėtinai toli.

Nebūtina būti greičiausiam. Daug svarbiau nesustoti.

9. Vienintelės svarbios lenktynės vyksta mūsų pačių galvoje

Galiausiai paaiškėja, kad didžiausi mūsų konkurentai dažniausiai nėra kiti žmonės. Tai mūsų pačių baimės, abejonės, įpročiai ir mintys.

„Aš nesugebėsiu.“

„Jau per vėlu.“

„Kiti geresni.“

„Kas aš toks, kad galėčiau?“

„O jeigu nepavyks?“

Su šiomis mintimis ir vyksta svarbiausia kova. Ne tam, kad jas visam laikui sunaikintume, nes baimė ir abejonės yra natūrali žmogaus dalis. Svarbiausia išmokti nebeatiduoti joms teisės priimti sprendimus už mus.

Galima bijoti ir vis tiek eiti. Galima abejoti ir vis tiek pabandyti. Galima nežinoti, kuo viskas baigsis, ir vis tiek pasirinkti kitą žingsnį.

Gyvenimas nevyksta „kada nors“

Galbūt visos šios tiesos galiausiai susiveda į vieną: gyvenimas vyksta dabar. Ne tada, kai būsime pasiruošę, kai aplinkybės taps idealios ar kai pagaliau nustosime bijoti. Ne tada, kai aplenksime kitus ir įrodysime savo vertę. Šiandien.

Todėl kartais verta nustoti klausti, kiek dar kelio liko iki mūsų įsivaizduojamo tikslo, ir pasižiūrėti, kur stovime šią akimirką. Jeigu gyvenimas aplink sustingęs – pajudėti. Jeigu teko atsitraukti – pasiruošti naujam žingsniui. Jeigu turime svajonę – bent truputį ją pradėti. Jeigu nuolat lyginamės – sugrąžinti žvilgsnį į savo kelią.

Nes galų gale mums nereikia nugyventi geriau už kitus. Reikia tik vieno – nepraleisti savo paties gyvenimo, kol stebime, kaip jį gyvena visi kiti.