Žmogus daugybę metų norėjo į tą kalną užkopti ir kiekvieną pavasarį sau pažadėdavo, kad šiemet jau tikrai nueis. Reikėjo tik sulaukti tinkamos dienos.

Tačiau vieną savaitgalį lijo, kitą pūtė vėjas, trečią buvo per karšta, o kai pagaliau pasitaikydavo gražus rytas, atsirasdavo darbų arba tiesiog norėdavosi pailsėti.

„Kitą savaitę“, – sakydavo jis sau. Juk kalnas niekur nedings.

Ir kalnas iš tiesų niekur nedingo. Tik nepastebimai keitėsi žmogus, vieną pavasarį keitė kitas, vasaros atrodė vis trumpesnės, o pažadas užkopti į viršūnę pamažu virto vienu iš tų pažadų, kuriuos sau kartojame taip ilgai, kad galiausiai nustojame girdėti.

Vieną lietingą rytą žmogus sutiko seną kaimyną, grįžtantį nuo kalno. Jo batai buvo aplipę purvu, striukė permirkusi, tačiau veide švietė šypsena.

– Nejaugi buvai kalne tokiu oru? – nustebo žmogus.

– Buvau.

– Negalėjai palaukti gražesnės dienos?

Senolis nusišypsojo.

– Aš laukiau daugybę metų. Laukiau dienos, kai švies saulė, nepūs vėjas, niekur nereikės skubėti, nieko neskaudės ir neturėsiu svarbesnių reikalų.

– Ir sulaukei?

– Ne. Vieną rytą tiesiog supratau, kad galiu numirti jos nesulaukęs.

Tą vakarą žmogus ilgai žiūrėjo pro langą į kalną ir pirmą kartą pagalvojo ne apie tai, kad kalnas niekur nedings, o apie tai, kad jis pats prie šio lango amžinai nesėdės.

Kitą rytą vėl lijo. Nebuvo nei ypatingos nuotaikos, nei stebuklingo jausmo, kad pagaliau atėjo tinkama diena.

Žmogus tiesiog apsiaudė batus ir išėjo.

Gal todėl gyvenime tiek daug dalykų lieka nepadaryti ne todėl, kad negalėjome jų padaryti, o todėl, kad buvome įsitikinę turintys begalę laiko. Atidedame kelionę, pokalbį, susitikimą su žmogumi, kurio seniai nematėme, ar svajonę, kurią vis žadame įgyvendinti.

Vis sakome – kada nors. O paskui vieną dieną suprantame, kad pats pavojingiausias žodis gyvenime kartais yra ne „niekada“. Pavojingiausias žodis yra „kada nors“. Nes „niekada“ bent jau yra sąžiningas, o „kada nors“ leidžia mums metų metus tikėti, kad dar turime laiko.