Vieniems tai vienatvė, kitiems - priklausomybė. Kažkam - laukimas, dar kam nors viltis, kad kažkas paskaitys. Dažnai tai feisbuko žmogus, kuris ir pats rašo, ir laukia, ar kas nors išgirs jo skaudulius.

Nes rašydami bent turim galimybę mintį užbaigti iki galo. Niekas nepertraukia po trečio sakinio. Niekas nepasako: „Aišku, tu iš tų..." Niekas neatima iš tavęs teisės būti sudėtingu ir savimi.

Gyvename laikais, kai gali akimirksniu susisiekti su milijardais žmonių ir kartu vis sunkiau pasakyt ką iš tikrųjų galvoji. Gal todėl daugėja ilgų tekstų, kurie nėra bandymas kitus įtikinti.
Tik noras nesuskilti į kelis viešam naudojimui pritaikytus gabalus. Kad vienas vienaip galvotų, kitas kitaip kalbėtų, trečias atsiprašinėtų už pirmuosius. Tuo feisbukas jau tampa panašiu ne į technologijų revoliuciją, o į tragikomediją.
Turim galingiausias bendravimo priemones istorijoje, bet jaučiamės neturintys su kuo be vaidybos pasikalbėti. Aplink milijonai, bet vis sunkiau rasti vietą, kur bendrautum be iš anksto paruoštų vaidmenų. Gal todėl vienetai dar bandom rašinėti rimtai.
Ne tam, kad laimėtume kiekvieną ginčą ar surinktume kuo daugiau pritarimo ženklų, kaip dauguma. Tikimės bent retkarčiais sutikti žmogų, kuris perskaitęs pasakytų ne vien „Tu teisus". Užtektų daug paprasčiau: "Suprantu, ką norėjai pasakyti".
Tai daugiau už pergalę - kam tas teisumas, jei beveik niekas tavęs nesupranta? Žmogaus poreikis yra būti paliudytu, rašymas feisbuke yra tarsi mažytis, bet viešas jo būties įrodymas. Rašau čia – vadinasi, egzistuoju, dar nesu išnykęs...
Toks šiuolaikiškas dekartizmas – kol kažkas skaito, tol esi. Komentarai – lyg Platono olos laužas, prie kurio susirenkam ne tik pasišildyti, bet ir pasiginčyti dėl šešėlių. Surasti tikrumą tarp žmogaus atvaizdų ir minčių.

Kartais net prie tų, kurioms nepritariam - tam, kad nebūtume vieni. Nes kuo labiau šaukiam „man nerūpi, ką apie mane galvoja!", tuo dažniau tikrinam, ar kas nors mus išgirdo. Tokia mūsų prigimtis, veidmainystės prieš save nebūna.
Rašymas kaip pasipriešinimas nebūčiai ir abejingumui, kur niekas niekam nerūpi ir tu niekam nesvarbus. Nes beveik visa kultūra — nuo akmens amžiaus olų piešinių iki knygų — yra tas pats sakinys: „Aš buvau. Aš mačiau. Aš galvojau".
Mums reikia gyvenimo liudijimo. Ieškom ne pritarimo, kuris malonus, bet trumpas. Liudininkas - žmogus, kuris tyliai pasakytų:„Mačiau, tu iš tiesų buvai". Ne atsitiktinai teismuose reikia liudininkų, santuokoje reikia liudytojų, krikšte — krikštatėvių.

Net mirtį patvirtina kitas žmogus ir išduoda mirties liudijimą. Lyg vien mūsų buvimo neužtektų, visada reikia kito akių. Ir rankų, įdedančių tavo gimimo liudijimą į dokumenų naikintuvą.

Ir štai priėjome prie vartų, kurių nenorim atidaryti. Ant jų senas, kaip pasaulis, užrašas: ar tikrai esam, jeigu mūsų niekas negirdi?