Vieną audringą vakarą pas jį užsuko jaunas jūreivis. Jūra šėlo, rūkas gaubė horizontą, o tamsoje buvo neįmanoma įžiūrėti, kas laukia bent už kelių šimtų metrų.

– Kam tu degi tą šviesą? Kaip galima plaukti tokią naktį? – paklausė jis. – Juk visiškai nematyti, kas laukia priekyje.

Senasis prižiūrėtojas kurį laiką tylėdamas žiūrėjo į jūrą.

– O tau ir nereikia matyti viso kelio, – pagaliau pasakė. – Užtenka matyti tiek, kad saugiai nuplauktum iki ten, kur dabar siekia šviesa. Kai ten atsidursi, ji jau rodys kelią toliau.

Praėjo daug metų. Jaunasis jūreivis pats paseno, o gyvenimas ne kartą buvo jį užklupęs tokiomis naktimis, kai atrodydavo, kad priekyje – vien rūkas. Buvo nesėkmių, abejonių, praradimų ir akimirkų, kai labai norėjosi iš anksto žinoti, kuo viskas baigsis.

Tokiomis dienomis jis prisimindavo senąjį švyturio prižiūrėtoją ir kaskart suprasdavo tą patį: sunkiausia būdavo ne tada, kai nežinojo, kas laukia toliau, o tada, kai bijodamas nežinomybės nedrįsdavo pajudėti iš vietos.

Juk nė vienas žmogus nemato viso savo kelio. Matome tik nedidelę jo dalį – iki kito posūkio, kitos dienos, kito sprendimo. Ir to pakanka.

Nes šviesa neprivalo parodyti viso kelio. Jos užduotis – padėti tau žengti kitą žingsnį.

Gražaus visiems rudeniško savaitgalio!