Ji moka tik šiek tiek pabūti.
Mūsų gyvenimas, kaip vasara, - nebūna be audrų, be sausrų, be rudens…
Džiaukimės, kad vasara bent kažkiek žydėjo.
Ir net jei jos žiedai nepaliks nė pėdsako - neliūdėkite.

AČIŪ vasarai už tai, kad palieka mums viltį jos ir vėl sulaukti.
Ir dar už tai, kad mums ji padovanojo tai, ko nedovanoja pati sau - akimirką rudens ramybės, galimybę stabtelėti ir pasikalbėti su savimi.
Vasara mus jau paleido iš savo glėbio. Ir jos karščiai jau nepasikartos.
Tačiau vidinė Jūsų ugnis tegul neužgęsta, belaukiant jos sugrįžtant.

Padėkokime už tai, ką ši vasara davė.
O davė labai daug.
Nenorėkite kažko dar, juk ir taip - tiek daug visko jau yra.