Po savaitės vienoje vietoje jau žaliavo mažas daigelis, o kitoje žemė buvo visiškai tuščia.

– Matai? – paklausė sodininkas.

– Viena gilė buvo gera, kita – bloga.

Senolis nusišypsojo.

– Ne. Abi buvo vienodos. Tik viena pirmiausia leido šaknims augti giliai į žemę. Tu jų nematei, todėl manei, kad nieko nevyksta.

Praėjo dar kelios savaitės. Antroji gilė pagaliau išleido daigą. Jis augo lėčiau, tačiau po metų būtent tas ąžuoliukas buvo stipresnis už pirmąjį – jo šaknys buvo gerokai gilesnės.

Sodininkas tarė:

– Didžiausia daugelio žmonių klaida – jie savo gyvenimą vertina tik pagal tai, kas matosi virš žemės. Jie nemato valandų, praleistų mokantis, nesėkmių, kurios ugdo kantrybę, abejonių, kurias tenka įveikti. O juk būtent ten ir užauga šaknys.

Tą vakarą mokinys suprato, kad jo pastangos niekur nedingo. Jos tiesiog dar nebuvo išlindusios į dienos šviesą.

Jei šiandien nematai rezultatų, dar nereiškia, kad neaugi. Kartais svarbiausias augimas vyksta ten, kur jo nemato niekas – net tu pats.