Tarp daugybės kitų vertingų pamokų, kurių galime išmokti iš budizmo filosofijos, yra ir tokių, kurios padeda nubrėžti aiškią ribą tarp meilės ir to, kas mums gali tik atrodyti kaip meilė.
Tibeto budistų vienuolė Tenzin Palmo Jetsunma skirtumą tarp tikrosios meilės ir paprasto prisirišimo paaiškina paprastai: tikra meilė ateina pas mus, kai nuoširdžiai ir iš visos širdies norime padaryti savo išrinktąjį ar išrinktąjį laimingą. Prisirišimas yra tada, kai mes pirmiausia siekiame savo laimės.
„Bet koks santykių variantas, kai mes įsivaizduojame, kad galime praturtinti save kito žmogaus pagalba, yra pasmerktas problemoms. Idealiu atveju žmonės turėtų užmegzti santykius jau patirdami vidinę pilnatvę, pasitenkinimą savimi ir savo gyvenimu. Tik tokiu atveju jie turi galimybę visapusiškai patirti ir įvertinti tokią pačią pilnatvę savo išrinktajame, o ne laukti iš jo, kad mus papildys, išspręs mūsų problemas ir padės gerai jaustis“, - rašo ji viename iš savo straipsnių.
Kadangi dauguma iš mūsų augo kultūroje, kur idealizuojami romantiški santykiai ir žmonės tarsi skatinami ieškoti kito, kuris juos papildytų, mums gali būti nelengva pripažinti vienuolės žodžių tiesą. Galų gale, kaip čia taip? Ar mes neieškome savo „sielos draugo“, „antros pusės“? Kaip yra iš tiesų? Esame ar nesame pilnaverčiai, kol nerandame kito žmogaus, kuris mus „papildo“?
Remiantis budizmo mokymu, iš tikrųjų tokie ieškojimai yra visiška tikrosios meilės priešingybė.
Budistų vienuolė aiškina, kad tikra ir nuoširdi meilė reikalauja iš mūsų jau iš pat pradžių jausti savo pilnatviškumą ir patenkinimą savimi, savo svajonėmis, viltimis bei gyvenimo būdu. Kai ieškome gyvenimo partnerio, turėtume būti patenkinti tuo, kas esame. Svarbu jau mylėti save ir aiškiai suprasti, ko norime iš savo būsimojo mylimojo. Jis gali pasirodyti pats neįtikėtiniausias ir nuostabiausias žmogus visame pasaulyje, bet... Jei būsime pilni viduje, mums visai nereikės, kad jis mus papildytų, ir jam to taip pat nereikės.
Užuot bandę kitame asmenyje ieškoti savo problemų sprendimo ir jo dėka kompensuoti savo trūkumus, tikrąją meilę ir darnius santykius radę žmonės naudojasi savo stiprybėmis ir padeda vienas kitam pakilti dar aukščiau.
Tikros meilės pagrindas yra jėga, o ne silpnybės ar trūkumai. Tikra meilė aplanko mus tuomet, kai suvokiame save kaip pilnavertę asmenybę. Mums reikia ne „antrosios pusės“, o gyvenimo partnerio, kuris nori dalintis su mumis savo tikslais, svajonėmis ir gyvenimu.
Ir jei to nejuntame ir nepriimame savo pilnumo, tai, ką patiriame santykiuose, nėra meilė. Tai yra paprastas prisirišimas. Budizmas mus moko, kad prisirišimas yra viso blogio ir kančios šaknis. Painiodami prisirišimą su meile mes savanoriškai atsisakome asmeninio augimo ir renkamės patirti skausmą bei kančias. Kuo stipriau nutolstame nuo prisirišimo, tuo greičiau randame kelią į harmoniją su savimi ir su mus supančiu pasauliu. Visuomet reikia pradėti ne nuo kito žmogaus, o nuo savęs. Tik savyje galime rasti sprendimus, o tuomet ir santykiai ne skaudins, o džiugins.
Skaityti komentarus