1. Užuojauta greitai virsta gailesčiu.

O gailestis visada turi truputį paniekos. Kuo daugiau ir emocingiau pasakoji apie savo nesėkmę, tuo labiau aplinkiniai pradeda matyti tave kaip „nevykėlį“ ir netenka pagarbos.

2. Nesėkmės laikomos „užkrečiamomis“. 

Žmonės nesąmoningai ima vengti tų, kuriems blogai sekasi. Ne todėl, kad jie blogi – o todėl, kad bijo, jog „nelaimė persimes“. Vakar tavęs gailėjo – šiandien jau laikosi atstumo.

3. Nesėkmės pritraukia grobuonis. 

Jei tave apgavo – vadinasi, tave galima apgauti dar kartą. Jei tave pažemino – vadinasi, neapgini savęs. Silpnumas vilioja tuos, kurie nori pasinaudoti.

4. Žmonės linkę kaltinti auką.

Taip jie saugo savo psichologinį saugumą: „su manimi taip nenutiks, nes aš elgiuosi teisingai“. Todėl tavo skausmas gali būti dar ir pasmerktas – „pats prisitraukei“.

5. Jūsų pačių smegenys įsimena „nesėkmės programą“.

Kiekvieną kartą garsiai perpasakojant nelaimę, ji smegenyse įsitvirtina dar labiau. Sukuriami nauji nerviniai ryšiai, ir didėja tikimybė, kad tokie scenarijai kartosis. Kaip treniruotė.

Egiptiečių faraonas Ramzis II patyrė didžiulį pralaimėjimą mūšyje su hetitais. Bet grįžęs į Egiptą jis liepė akmenyje iškalti istoriją apie savo pergalę. Žmonės tikėjo, kad jis nugalėjo. Metams praėjus, sustiprėjęs ir surinkęs naujas pajėgas, jis iš tiesų laimėjo.

Jam nereikėjo meluoti – jis tiesiog nepasirinko skleisti savo silpnumo.

Išvada: nereikia apsimetinėti, bet ir nereikia visiems pasakoti apie savo pralaimėjimus.
Leisk sau atsigauti. Išlaukti. Sustiprėti.
Ir kai ateis laikas – tu vėl laimėsi.

Nes tu esi Nugalėtojas, ne „nevykėlis“.
Svarbu tai nepamiršti.