Tačiau kai jis nustoja pozuoti ir nusimeta šį įvaizdį, leidžia sau iškeikti kavinės padavėjus ar parduotuvių darbuotojus, nusispjauti ant kaimyninio biuro stogelio. Kilmės aureolė akimirksniu nuslysta nuo galvos. Taip aukšto orumo žmonės nesielgia, o perdėtas savo pranašumo jausmas daug ką išduoda. Trumpai tariant, tai ne kilmingas žmogus, o tik imitacija. Apgailėtina parodija.

Vis dėlto ne viskas taip liūdna. Pažįstu merginą, kuri likimo valia, o tiksliau – tėvų sprendimu, pateko į Europos universitetą. Iš pradžių ji studijavo teisę, vėliau perėjo į meno istoriją. Kartą per metus ji grįžta į gimtąsias vietas, ir niekas joje nebeatpažįsta buvusios Olgos – drąsios nutrūktgalvės, kiemo vadeivos, kuri lengvai susimušdavo su berniukais.

Štai ką su žmogumi padaro išsilavinimas ir prisilietimas prie grožio. Įsisunki į meną, kultūrą, literatūrą, miesto dvasią, jo idėjas ir nuotaikas – ir pradedi keistis. Iš pradžių tampi geresnis, o paskui – tobulesnis. Kiekvieną dieną, po truputį. O po metų kažkas tave pamatys ir nustebęs ištars: „Skirtumas – milžiniškas!“

Senovės graikų filosofas Aristotelis suformulavo savąją kilnaus žmogaus formulę.

Pirmas punktas. Dvejus metus žmogus mokosi kalbėti, o paskui visą likusį gyvenimą – tylėti.

Plepumas, noras švaistyti laiką tuštiems pokalbiams apie nieką – žemo luomo požymis. Girtis savimi, juodinti kitus, skleisti apkalbas – visa tai neverta vientisos, brandžios asmenybės.

Esu skaičiusi daugelio genijų ir talentingų žmonių biografijas. Jų namuose nebuvo telefonų – jie rinkosi vienatvę ir bendravo tik laiškais. Jie siekė būti šalia tų, iš kurių galėjo mokytis – savo amato meistrų. Klausė jų atidžiai, gaudydami kiekvieną žodį. Dėkojo už galimybę apsilankyti. Jų kambariai buvo pilni knygų, o knygose – daugybė skirtukų.

Esmė ne tik ta, kad reikia mažiau kalbėti, taupant laiką svarbesniems dalykams. Reikia mokėti laikyti liežuvį už dantų – neatskleisti per daug apie save, netyčia neišduoti svetimų paslapčių. „Žmogaus liežuvis mažas, bet kiek gyvenimų jis sugriovė“, – sako Rytuose. Verta įsiklausyti.

Antras punktas. Gėda nemokėti apsiginti ranka, bet dar didesnė gėda – nemokėti apsiginti žodžiu.

Kilnus žmogus niekada nekelia balso, niekada nekelia rankos, nestumia į nugarą, nekaišo kojos, nesinešioja peilio užantyje. Jis moka apsiginti viena replika, bet jaučia ploną ribą – kada reikia nutraukti nemalonų ginčą ir pasitraukti. O dar geriau – visai nepradėti beprasmiškos ir nesibaigiančios polemikos.

Pagrindinis kilnumo ženklas – gebėjimas valdyti save ir kontroliuoti savo pyktį.

Trečias punktas. Protingas žmogus siekia ne to, kas malonu, o to, kas padeda išvengti nemalonumų.

Prisiminkime Ivano Krylovo pasakėčią apie Laumžirgį ir Skruzdėlę.

Laumžirgis visą vasarą skraidė po gėles ir žoles, šoko ir dainavo, bet atėjo ilga, šalta ir alkana žiema. Skruzdėlė tuo metu darbavosi be atokvėpio. Ir įsivaizduokite, kokia šilta, jauki ir soti bus jos žiema – tai bus atlygis už pastangas. O Laumžirgiui liks stresas ir peršalimas.

Mąstyti trimis žingsniais į priekį, ruoštis rytojui, atsisakyti akimirkos malonumų dėl ateities komforto – štai tikras kilnaus žmogaus požymis.

Nuo nemalonumų žmogų apsaugo ne pinigai ar ryšiai, o jo protas, kantrybė, darbštumas, atlaidumas, mąstymo lankstumas, įžvalgumas ir taupumas.

Kilnus žmogus nenusileis iki to, kad stovėtų ištiesęs ranką ir prašytų draugų pagalbos. Jis padarys viską, kad išvengtų tokios gėdos, kuri kaip dėmė kristų ant visos jo giminės.

Šaltinis