Viktorijai išgerti irgi neleido. Švenčių jie nešventė, nes "šventės tik alkoholikams".
Rytais jis išeidavo į darbą. Grįždavo 7 vakaro. Visada.
Viktorija turėdavo būti namuose ir laukti vyro. Dėl to jai teko pakeisti darbą, nes iš ankstesnio grįždavo vėlai. Vakarais Viktorija vyrui padengdavo stalą. Taip turėjo būti.

Ji tiesdavo švarią, iškrakmolintą staltiesę, vyro patalynė taip pat turėjo blizgėti.
Nes jis to norėjo.
Vakarienė turėdavo būti iš keturių patiekalų. Po vakarienės vyras priguldavo žiūrėti televizoriaus. Išplovusi indus Viktorija prie jo prisijungdavo.
21.30 kas vakarą jis maudydavosi duše. 22.00 guldavo miegoti.
Taip paprastai jis neužmigdavo. Jis buvo įpratintas, kad jį Viktorija užliūliuotų. Vyras nusisukdavo į sieną, ant dešinio šono, o Viktorija jį apkabindavo, glostydavo ir sūpuodavo.

Dar ji jam dainuodavo juokingas, vaikiškas daineles. Apie vilkelį, apie aveles, apie ožiukus. Kai vyras imdavo knarkti, Viktorija tyliai atsistodavo, nueidavo į virtuvę ir ruošdavo maistą kitai dienai. Septyneris metus vyras užmigdavo, moters glostomas ir pasupamas.
Per Kalėdas Viktorija užsupo vyrą, atėjo į virtuvę, priruošė maisto trim dienom, ir pagalvojo, kad gali ir pailsėti.
Tyliai tyliai, kad nepažadintų savo "kūdikio", ji nusileido į gatvę.

Mieste žmonės vaikščiojo "kas po vieną", "kas po du", kas su vaikais, kas vieni. Visi buvo linksmi ir laukė Naujųjų.
Viktoriją kažkas pavaišino šampanu. Viskas aplink sukosi ir žėrėjo. Miestas džiūgavo ir skriejo ratu. Pirmą kartą jai buvo šilta ir gera.
…Viktorija patikėti negalėjo, Sausio 1 - osios rytą ji pabudo… kaimyno Algio bute.
… Dabar pas juos - du vaikai. Jie vedę. Algis pats gamina vakarienę, o Viktorija iki vėlumos dirba savo mėgstamą darbą. Kur nori ir kiek nori. Jie pasitiki vienas kitu ir myli vienas kitą.
Viktorija suprato, kad gali būti ir kitoks gyvenimas.
O buvęs nesantuokinis vyras graužiasi nagus, matydamas juos kartu Feisbuke. Jis žiūri į savo buto duris ir sutiktų į jas žiūrėti mėnesį, metus, amžinybę, kad tik pro jas vėl įeitų ji.

Jis sutiktų jai rašyti žinutes kasdien, kiekvieną naktį, kad tik ji atsakytų, kad kada nors atsakytų.
Anksčiau Viktorija jam atsakydavo visada, tą pačią sekundę, visada ji girdėdavo telefoną. Buvo pareiginga, atsakinga, gera. O jis jos žinutes ignoruodavo.
Dabar jis sutiktų jai skirti pasimatymus kasdien, ir visada į juos ateitų laiku. Jis sutiktų skambinti jai kasdien, kas valandą, kas minutę, kad tik ji atsilieptų.
Vyras paėmė telefoną ir ilgai žiūrėjo į ekraną. Numerių sąraše mirgėjo skaičiai. Jam drėko akys nuo kiekvienos smulkmenos, kuri primindavo ją. Jis verkė žvelgdamas į tuos vaizdus, į kuriuos dar taip neseniai žiūrėjo jų abiejų akys.
Viskas priminė ją…
Jis atsivertė jos Feisbuko paskyrą, padėjo "širdelę" po jos profilio nuotrauka ir žinojo viena - jis visą gyvenimą jos lauks…