Po to būna tyla. Bet neilga – vienas prieina arba kitas. Kartais pasakom „atsiprašau“, nors iki galo nė nežinom, už ką. Kartais nieko nepasakom – tik vakare arčiau prisiglaudžiam. Ir abu suprantam. Praėjo.

Dešimtą kartą barnis didesnis, susitaikymas ilgesnis. Dar kitą – niekas jau nebeatsiprašo. Nors nieko neišspręsta, bet baigiasi dėl nuovargio tęsti. Rytą juk reikės keltis, padaryti kavos, eiti į darbą. Reikės vakare nupirkti duonos ir pieno.

Paklausiam, kada grįši ir labai patogiai užglaistom ko nenorim išspręsti. Atrodo – vėl praėjo. Nieko nepraėjo, tiesiog padėjom į šalį. Ir liko dar viena mažytė moneta aukos skausmų taupyklėje.

Po kiekvieno karto – dar viena, kol kas nematoma. Namai tie patys, stalas tas pats, tie patys puodeliai spintelėje. Po to juokiamės, žiūrim televizorių ir važiuojam apsipirkti. Pasakome kitiems „mes“. Tik kažkur jau atsirado keli centimetrai tuštumos.

Paskui dešimt. Paskui metras. Tada ir prasideda keisti barniai dėl palikto puodelio ar kad ne taip pasakei. Per garsiai uždarei duris, per ilgai žiūrėjai į telefoną, kodėl nepaklausei ar kodėl čia klausinėji.

Ir abu puikiai žinot, kad ne dėl puodelio. Ir abu jau nebežinot, dėl ko. Nes reikėtų atkasti viską – tą vakarą prieš trejus metus, sakinį automobilyje, tą nepasakytą „atsiprašau“. Pakartoti minutę, kai reikėjo apkabinti, bet nusisukai į sieną.

Per daug. Paprasčiau susipykti dėl puodelio. Tada jau nebesakoma man skauda, sakom – tu visada. Tau visada nusispjaut, o ne aš tavęs pasiilgau. Vėliau niekas nebepripažįsta kaltės, nes atsiprašyti reiškia nusileisti. O pralaimėti tai juk negalima.

Jau ne du prieš problemą, o vienas prieš kitą. Kiekvienas turi savo tiesą, savo liudytojus, ilgą savo senų nuoskaudų sąrašą Ir kiekvienas jame nekaltas, bet dar barasi, šaukia, nori įskaudinti. Vadinasi, dar kažkas yra.

Tačiau jau pasikeitė tikslas. "Suprask mane" tapo "pripažink, kad tu kaltas". Ir svarbiau ne išspręsti problemą, o apginti save. Atsiprašymas tada pasaulio pabaiga, todėl kiekvienas toliau kaupia savo bylą, savo įrodymus ir pildo nuoskaudų archyvą.

Tada atsiranda barniai be tikrosios priežasties. Tiksliau – priežastis yra, tačiau ji sena ir nebeįvardijama. Naujas įvykis tik atidaro seną žaizdą. Todėl ginčijamasi dėl visiškai kito dalyko, negu iš tikrųjų skauda. Taip slenka mėnesiai.

Ir vieną dieną vienas nebeatsako. Meti skaudų sakinį. Tyli. Dar skaudesnį. Tyli. Ir staiga pajunti beveik malonų palengvėjimą – pagaliau! Suprato, nebesiginčija, nebedrasko nervų. Galų gale pripažino, kad buvau teisus.Tu laimėjai!

Iš tikrųjų nebesako „tu manęs nesupranti“ todėl, kad nebebūtina, kad suprastum. Ir namuose pasidaro ramiau, net labai ramiu. Pietūs laiku. Sąskaitos apmokėtos. Kalbamasi apie tai, ką nupirkti, kuris paimsim automobilį iš taisyklos. Kada kuris grįšim.
Kol žmogus šaukia „tu manęs nesupranti“, jis dar nori būti suprastas, priekaištauja, vadinasi dar tikisi pokyčio. Jeigu net verkia, tai dar kažko laukia. Net iš visos jėgos užtrenktos durys sako: pamatyk, kaip man skauda

Daug rimčiau, kai niekas durų nebetranko. Tada atsiranda – gerai, kaip nori, nesvarbu. Ir tai, kas atrodo kaip pagaliau pasiekta ramybė, yra jau atsisveikinimas. Kitas nebesaugo savo vietos tarp jūsų, nebesistengia įrodyti ir būti suprastas.

Bet nepastebi, kad nebėra priešininko. Jis tiesiog nustojo kovoti už vietą šalia tavęs, nebesiaiškina, nes nebenori būti išgirstas. Nebesigina, nes tavo nuomonė jau nebesvarbi. Nebesvarbu trankyti duris, kad išgirstum. Būnat mandagiai, beveik kaip geri žmonės.
Tik jau nebe artimi. Ir tas, kuris kadaise pavargdavo nuo barnių, gal net pagalvoja: pagaliau susitvarkėme. Ne. Tiesiog vienas jau išėjo. Nors vaikšto tais pačiais kambariais, dar miega toje pačioje lovoje. Net jūsų striukės prieškambaryje kabo viena šalia kitos.
Bet jo nebėra. Ir paskutinę dieną nebūna didžiojo, finalinio barnio. Paskutinės graudulingos kalbos ir sugalvotų sakinių kas buvo negerai. O kam? Visa tai pasakyta šimtus kartų, kai dar buvo svarbu. Todėl vieną dieną tyliai susidedami daiktai, čirkšteli krepšio užtrauktukas.
Paliekami ant stalo raktai. Gal dar akimirką apsidairai po virtuvę, kurioje kadaise abu juokėtės iki ašarų dėl kažkokio nieko, kurio dabar jau nė vienas neprisimintumėt. Ir išeini. Durys netrankomos, tik tyliai spragteli.
Ir tik tada tas, kuris liko, pirmą kartą supranta, ką reiškė paskutiniai mėnesiai. Manė, kad laimėjo ginčus, o kitas tuo metu jau mokėsi gyventi be jo. Todėl baisiausias šeimos barnis yra ne tas, kuriame šaukiama. Svarbiausias paskutinis, kurio jau nebebūna.