Juk pastebėjot, kad susidūrus su netikėtu, kaip dabar mandriai vadina, "iššūkiu", kada reikia staiga apsispręsti, automatiškai ir per sekundę suveikia visiškai kitas mechanizmas. Ir jau turi atsakymą į klausimą arba poelgį pagal situaciją.
O protas įsijungia tik po to, kai jau apsisprendei, atsakei ar pasielgei – paaiškina tavo reakciją ir ieško joje logikos bei argumentų. Nors pačiame sprendime beveik nedalyvavo. Toks ir durnumas, kuris jaunystėje yra vienintelis tavo didenybės valdytojas.

Laimingas būni, kada esi jaunas, gražus ir durnas. Bet kai tik durnas – irgi visai nieko. Aišku, jaunystė praeina. Grožis irgi kažkur išsivaikšto – vieną rytą veidrodyje pamatai, kad tai nebe tu, o į tave truputį panašus pasibjaurėtinas tipas.

Visa kita irgi po truputį atima laikas – plaukus, dantis, greitį, naivumą, norą per vakarėlį šokti ant stalo. O durnumas lieka ištikimas, nes tai gabaliukas jaunystės, kurį gali išsaugoti iki gilios senatvės. Ir jeigu pats jo neišsižadi, niekas neatims.

Ir čia gamta viską labai protingai sutvarkė. Jaunam laimei reikia viso pasaulio. Meilės iki mirties, pinigų iki lubų, nuotykių ir sekso iki ryto, draugų iki gyvenimo galo. Ir dar kad visi suprastų, koks tu nepaprastas. Bet vėliau reikalavimai mažėja.

Lauki, kad nieko neskaudėtų, savi būtų gyvi ir sveiki. Kad automobilis žiemą užsivestų ir kas nors paskambintų ne todėl, kad jam kažko reikia. Visiškas kaifas, jei būtų žmogus, su kuriuo galėtum virtuvėje kalbėti visiškas nesąmones ir juoktis iš tų pačių senų dalykų.

Protingas dažnai pasensta anksti. Nes viską supranta ir žino, kuo tas viskas baigsis, kodėl neverta, kas nepadoru ir neapsimoka. Svarbiausia – ką kiti pagalvos. Todėl nuo šios išminties pamažu susiraukšlėja kakta ir visas gyvenimas.

O durnius dar gali vidury nakties sugalvoti nulėkt pažiūrėti jūros. Nusipirkti visiškai nereikalingą daiktą ar užkalbinti gatvėje nepažįstamą. Įsimylėti ne pagal amžių, dainuoti nemokėdamas. Kas baisiausia mums – tikėti dalykais, iš kurių protingas žmogus seniai išaugo.

Ir, žinoma, paskui kartais gailėtis, o gailėtis tai irgi nelengvas darbas. Tada dašunta, kad jaunystėje laimė buvo ne tik todėl, kad buvai jaunas ir gražus. Tiesiog buvai pakankamai durnas nežinoti, kiek daug priežasčių yra būti nelaimingam.

Jaunimą smerkiam už triukšmą ir tai, kad "nežino, kaip gyventi". Bet prisiminkim save. Kokias patys darėm nesąmones, rizikavom, kaip klydom ir tikėjom, kad pasaulis mūsų. Taip, buvo ir to, ką labai norėtum pamiršti, bet buvo ir aukštumų, kurių nebepasieksi niekada.

Todėl kuo toliau senstu, tuo mažiau pergyvenu dėl amžiaus. Ir saugau savyje tą truputį durnumo. Nes kol sugebu kartais būti durnas – gal dar ne viskas prarasta. Protas tik padeda žmogui išgyventi, o durnumas primena, dėl ko.