- Gal galite greičiau? Aš vėluoju.
- Tikriausiai, kažkur į šventę? - paklausė taksistas.

- Taip. Pas dukrą į gimtadienį. Jai šiandien 25. Ji manęs laukia lygiai trečią valandą - 15.00.
Laikrodis rodė 14.40.
- Na, tai greičiau važiuojam, kad nepavėluotumėt. Sakykit adresą. Ar čia netoli?
- Kapinės. Šiaurinė pusė, - tarė keleivė ir liūdnomis akimis pažvelgė į vairuotoją.
Jos akys buvo pilnos ašarų.

Nustebęs vairuotojas nužvelgė moterį, bet jai nesakė nieko. Moteris pravirko ir kalbėjo toliau.
- Mano dukrelė paliko mane prieš mėnesį. O vakar ji man paskambino ir sako:
- Mamyte, aš matau, kad Tu dėl manęs labai pergyveni ir manęs ilgiesi. Ateik pas mane per mano gimtadienį, pasėdėsim, pasikalbėsim.

Moters akys nušvito, lūpos suvirpėjo:
- Ji manęs laukia.
- Bijau, kad galim nespėti, - tarė vairuotojas, spausdamas greičio pedalą, - lyg tyčia mašinų kamštis.
- Nieko baisaus, - tarė moteris, - čia jau netoli, išleiskit ir aš nubėgsiu.

Ji išlipo, sparčiu žingsniu pasileido kapinių pusėn ir dingo už posūkio.
Mašinų spūstis sumažėjo ir taksistas nuvažiavo.
Grįždamas atgal pro tą patį posūkį netoli kapinių vidury kelio jis pamatė ištaškytas pažįstamų spalvų gėles. Ir baisią avariją, kurios metu moteris žuvo vietoje.
Vėjas draikė jos plaukus, o jos rankoje buvo suspausti du gėlių žiedai.
Vairuotojas pažvelgė į laikrodį.
Buvo lygiai trys…