Klaida ir modelis – ne tas pats

Žmogus gali pavėluoti, pamiršti pažadą, supykęs pasakyti tai, ko neturėjo sakyti, priimti prastą sprendimą ar net stipriai įskaudinti kitą žmogų. Tačiau apie klaidą daug pasako ne vien pats poelgis, o tai, kas vyksta po jo. Žmogus, kuris supranta suklydęs, gali iš pradžių jausti gėdą, gintis ar nežinoti, kaip viską ištaisyti, tačiau ilgainiui jis prisiima atsakomybę, mėgina atlyginti žalą ir, svarbiausia, stengiasi kitą kartą elgtis kitaip.

Pasikartojantis modelis atrodo kitaip. Įvyksta tas pats ar labai panašus dalykas, po jo seka atsiprašymas, pažadas ir trumpas pagerėjimas, tačiau po kurio laiko istorija kartojasi. Keičiasi datos, aplinkybės, kartais net pasiteisinimai ir atsiprašymo žodžiai, tačiau rezultatas lieka tas pats. Būtent pasikartojimas ir yra vienas svarbiausių ženklų, kad kalbame jau nebe apie atsitiktinę klaidą.

Atsiprašymas dar nėra pokytis

„Atsiprašau“ gali būti labai svarbus žodis, tačiau pats savaime jis neatkuria pasitikėjimo. Kartais žmonės atsiprašo todėl, kad iš tiesų suprato padarę žalą, o kartais – todėl, kad nori kuo greičiau užgesinti konfliktą, susigrąžinti ankstesnę padėtį ar išvengti nemalonių savo poelgio pasekmių.

Todėl verta stebėti ne tai, kaip gražiai žmogus atsiprašo, o kas vyksta po atsiprašymo. Jeigu partneris pažada daugiau nemeluoti, ar tampa atviresnis? Jeigu draugas atsiprašo dėl to, kad nuolat jus nuvilia, ar kitą kartą elgiasi kitaip? Jeigu žmogus pripažįsta turintis problemų su pykčiu, ar iš tiesų ieško būdų jas spręsti? Tikras atsiprašymas paprastai turi tęsinį, o pats įtikinamiausias jo tęsinys yra ne dar vienas pažadas, bet pasikeitęs elgesys.

„Bet jis juk stengiasi...“

Kartais žmogus iš tiesų stengiasi ir vis tiek suklumpa. Pokyčiai retai vyksta idealia tiesia linija, o žalingi įpročiai, emocinės reakcijos ir daugelį metų kartoti elgesio būdai paprastai neišnyksta per savaitę. Todėl vien tai, kad žmogus dar kartą suklydo, nebūtinai reiškia, jog niekas nesikeičia.

Kur kas svarbiau žiūrėti į bendrą kryptį. Ar klaidos retėja? Ar žmogus jas greičiau atpažįsta? Ar prisiima atsakomybę nelaukdamas, kol bus priremtas prie sienos? Ar pats ieško sprendimų ir gerbia jūsų nustatytas ribas? Ar jo pastangos matomos ir tada, kai nėra grėsmės jus prarasti? Pokytis neprivalo būti tobulas, tačiau ilgainiui jis turėtų tapti matomas ne tik žodžiuose, bet ir kasdienybėje.

Kai pažadai tampa to paties ciklo dalimi

Yra santykių, kuriuose atsiprašymas ir pažadas pasikeisti tampa ne pokyčio pradžia, o paties pasikartojančio modelio dalimi. Žmogus įskaudina, jūs supykstate arba atsitraukiate, jis atsiprašo ir pažada, kad daugiau taip nebus. Kurį laiką viskas iš tiesų būna geriau, todėl atsiranda viltis, kad šį kartą jis pagaliau suprato. Tačiau po savaitės, mėnesio ar pusmečio viskas pasikartoja.

Tokioje situacijoje kiekvienas naujas pažadas gali atrodyti labai įtikinamai, nes vertiname jį atskirai nuo ankstesnių. Todėl kartais naudinga mintyse atsitraukti ir pažvelgti ne į paskutinį atsiprašymą, o į visą santykio istoriją. Kas vyko prieš pusmetį ar metus? Kiek kartų jau kalbėjote apie tą patį? Kiek kartų girdėjote panašius pažadus ir kas po jų realiai pasikeitė? Vienas įvykis gali klaidinti, tačiau pasikartojantį modelį geriausiai parodo laikas.

Atleidimas nereiškia dar vieno šanso

Atleidimą ir dar vieną galimybę tęsti santykį dažnai suplakame į vieną dalyką, nors tai nėra tas pats. Galima žmogui atleisti ir vis tiek nebenorėti tęsti santykio. Galima nebesinešioti pykčio, tačiau daugiau nebeskolinti pinigų tam, kuris jų nuolat negrąžina. Galima suprasti, kodėl žmogus elgiasi taip, kaip elgiasi, ir kartu nuspręsti, kad daugiau neleisite jam taip elgtis su jumis.

Atleidimas yra viena tema, o pasitikėjimas – kita. Pasitikėjimas nėra dovana, kurią privalome įteikti kartu su atleidimu. Jeigu jis buvo daug kartų sulaužytas, visiškai natūralu, kad jam atkurti reikia laiko ir nuoseklaus elgesio. Žmogus gali būti vertas jūsų atleidimo, tačiau tai dar nereiškia, kad jam automatiškai priklauso dar viena galimybė užimti tą pačią vietą jūsų gyvenime.

Kodėl vis suteikiame dar vieną šansą?

Kai nuolat suteikiame naujas galimybes, verta pažvelgti ne tik į kitą žmogų, bet ir į save. Kas mus skatina tai daryti – meilė, viltis, prisirišimas, baimė likti vienam, kaltė, įsitikinimas, kad geras žmogus privalo suprasti ir atleisti? O gal prisiminimai apie tai, kaip gera buvo anksčiau, arba tikėjimas ne tuo žmogumi, kurį matome šiandien, o tuo, kuo jis galėtų tapti?

Kartais sakome: „Aš juo tikiu“, nors iš tiesų tikime jo potencialu. Žmogus gali turėti visas galimybes pasikeisti, gali būti protingas, jautrus, talentingas ir daug ką suprasti apie save, tačiau potencialas ir realybė nėra tas pats. Kol pokytis nevyksta jo veiksmuose, santykį kuriame ne su būsimu žmogumi, kuriuo jis galbūt kada nors taps, o su tuo, kuris yra prieš mus šiandien.

Ar jūsų riba iš tiesų yra riba?

„Jeigu taip nutiks dar kartą, aš išeisiu“, „daugiau pinigų neskolinsiu“, „jeigu vėl su manimi taip kalbėsi, pokalbį baigsiu“ – tokius pažadus kartais duodame ne tik kitam žmogui, bet ir sau. Tačiau riba tampa riba tik tada, kai mes patys jos laikomės. Jeigu po kiekvieno „paskutinio karto“ ateina dar vienas paskutinis kartas, ilgainiui mūsų žodžiai praranda savo reikšmę.

Tai nebūtinai reiškia, kad kitas žmogus sąmoningai mumis naudojasi. Žmonės mokosi ir iš to, kokias pasekmes sukelia jų elgesys. Jeigu po tam tikro poelgio visada ateina atsiprašymas, atleidimas ir grįžimas į ankstesnę padėtį, priežasties iš esmės keisti savo elgesį gali ir neatsirasti. Todėl kartais dar vieno šanso nesuteikimas nėra bausmė kitam žmogui – tai pirmas kartas, kai rimtai priimame savo pačių pasakytą „ne“.

O kiek šansų yra per daug?

Vieno skaičiaus nėra. Vienoje situacijoje ir vienas poelgis gali būti toks rimtas, kad žmogus nuspręs santykio nebetęsti. Kitoje gali prireikti daug kantrybės, laiko ir kelių bandymų, kol pokytis taps stabilus. Todėl skaičiuoti suteiktas galimybes galbūt nėra prasminga – daug svarbiau stebėti, ar su kiekvienu nauju šansu kažkas iš tiesų keičiasi.

Jeigu žmogus mokosi, prisiima atsakomybę ir jo elgesys pamažu keičiasi, dar viena galimybė gali turėti prasmę. Tačiau jeigu keičiasi tik pažadai, o ne elgesys, greičiausiai stebite ne pavienių klaidų virtinę, o modelį. Tokiu atveju gali padėti vienas labai paprastas klausimas: jeigu po metų viskas būtų lygiai taip pat, ar vis dar norėčiau būti šiuose santykiuose? Atsakymas į jį kartais pasako daugiau nei visi pažadai.

Antras šansas skirtas ne tik kitam

Dažniausiai apie antrą šansą kalbame kaip apie dovaną žmogui, kuris mus įskaudino. Tačiau kartais antro šanso reikia mums patiems – šanso nustoti laukti, pasirinkti save, pripažinti, kad kažko labai norėjome, tačiau tai neveikia. Galbūt reikia galimybės pagaliau nebekartoti savo pačių modelio, kuriame vis atleidžiame, tikime, laukiame, nusiviliame ir vėl pradedame iš pradžių.

Todėl gal brandžiausias klausimas nėra „kiek dar kartų turėčiau jam atleisti?“. Kur kas svarbiau savęs paklausti: kiek kartų turi pasikartoti tas pats, kad pagaliau patikėčiau ne žmogaus pažadais, o tuo, ką man jau seniai rodo jo elgesys?