Kai augimas prasideda nuo minties, kad manęs nepakanka

Didelė dalis saviugdos turinio prasideda nuo problemos. Jums trūksta pasitikėjimo savimi, todėl reikia jį auginti. Nemokate kurti santykių, todėl reikia išmokti. Neuždirbate tiek, kiek norėtumėte, vadinasi, galbūt turite ribojančių įsitikinimų apie pinigus. Atidėliojate – reikia disciplinos. Pavargote – gal nemokate valdyti savo energijos. Nerimaujate – turite išmokti kontroliuoti mintis.

Kiekvienas iš šių pasiūlymų gali būti prasmingas, jeigu iš tiesų sprendžiame konkrečią problemą. Tačiau kai tokių žinučių gauname nuolat, nepastebimai gali susiformuoti visai kita: su manimi kažkas negerai, todėl turiu save taisyti. Tada saviugda, turėjusi padėti gyventi laisviau, tampa nesibaigiančiu projektu, kurio objektas esame mes patys.

Ir šiame projekte finišo beveik nėra. Vos išmokstame brėžti ribas, paaiškėja, kad dar turime išgydyti vidinį vaiką. Kai tai padarome, galbūt metas padirbėti su gausos blokais. Po jų laukia santykis su kūnu, moteriška ar vyriška energija, emocinis intelektas, gyvenimo misija, produktyvumas ir gebėjimas būti dabartyje. Visada galima rasti dar vieną savo vietą, kurią būtų galima „pagerinti“.

„Geriausia savo versija“ gali tapti labai reikliu žmogumi

Mintis tapti geriausia savo versija skamba įkvepiančiai. Tačiau kas nutinka, kai dabartinė mūsų versija visą laiką lyginama su ta įsivaizduojama, geresne?

Ji turėtų būti ramesnė, lieknesnė, drąsesnė, turtingesnė, sąmoningesnė, produktyvesnė. Ji turėtų anksti keltis, sportuoti, medituoti, taisyklingai maitintis, mokėti pasakyti „ne“, nebijoti pasakyti „taip“, turėti aiškius tikslus, gyventi čia ir dabar, mokėti paleisti praeitį ir dar būti dėkinga už kiekvieną dieną.

Šalia tokio idealaus žmogaus tikrasis žmogus beveik visada pralaimės. Tikras žmogus kartais tingi, pavydi, supyksta, persivalgo, atidėlioja, abejoja, pasirenka ne tą žmogų, priima ne patį protingiausią sprendimą ir sekmadienį vietoj sąmoningo ryto ritualo iki pietų vaikšto su pižama. Tai nebūtinai reiškia, kad jis „nepakankamai dirba su savimi“. Galbūt tai tiesiog reiškia, kad jis yra žmogus.

Kai kiekvienas jausmas tampa problema

Nuolatinio savęs tobulinimo kultūroje net paprastos žmogaus būsenos kartais pradedamos vertinti kaip gedimai. Jeigu liūdna, reikia išsiaiškinti, kas viduje neišgydyta. Jeigu pyksti, reikia ieškoti, ką tau atspindi kitas žmogus. Jeigu pavydi, reikia kelti savivertę. Jeigu bijai, vadinasi, kažkas trukdo eiti į savo potencialą.

Savistaba gali būti labai vertinga, tačiau ne kiekvienas jausmas slepia gilią traumą ar gyvenimo pamoką. Kartais liūdime todėl, kad kažką praradome. Pykstame todėl, kad su mumis pasielgė neteisingai. Bijome todėl, kad situacija neaiški. Pavydime todėl, kad esame žmonės ir lyginame save su kitais.

Emocija nebūtinai yra problema, kurią reikia kuo greičiau pašalinti. Kartais jai reikia ne analizės, o vietos būti išjaustai. Nuolatinis bandymas „susitvarkyti“ su kiekviena nemalonia būsena gali paradoksaliai neleisti mums tiesiog išgyventi gyvenimo tokio, koks jis tuo metu yra.

Tobulėjimas gali tapti labai patogiu pabėgimu

Yra dar vienas paradoksas: kartais dirbame su savimi tam, kad nereikėtų pradėti gyventi.

Dar nesu pasiruošęs kurti santykių – pirmiausia turiu išmokti mylėti save. Dar negaliu pradėti savo veiklos – pirmiausia reikia įveikti nepasitikėjimą. Dar ne laikas parodyti kūrybos pasauliui – reikia atsikratyti perfekcionizmo. Dar negaliu keisti darbo – turiu išsiaiškinti savo tikrąją misiją.

Visa tai gali būti tiesa. Tačiau kartais po daugybe pasiruošimų slepiasi paprasta baimė. Tobulėjimas tampa saugia laukimo sale, kurioje galime dar vienus metus ruoštis gyvenimui, užuot į jį išėję netobuli.

Galbūt pasitikėjimas savimi ne visada atsiranda prieš veiksmą. Kartais jis atsiranda todėl, kad pabandėme. Galbūt nereikia visiškai išmokti mylėti savęs prieš leidžiant kitam mus mylėti. Gal nereikia būti bebaimiam, kad padarytum tai, ko bijai.

Savęs pažinimas ir savęs taisymas – ne tas pats

Galbūt čia ir slypi svarbiausias skirtumas. Pažinti save reiškia smalsiai stebėti, kas su manimi vyksta, kodėl renkuosi vienaip ar kitaip, ko noriu, ko bijau ir kas man svarbu. Taisyti save reiškia pradėti nuo prielaidos, kad kažkas manyje yra negerai ir turi būti pakeista.

Kartais pokyčio tikrai reikia. Jeigu mūsų elgesys nuolat skaudina kitus, jeigu vis kartojame pasirinkimus, nuo kurių kenčiame, jeigu baimės taip susiaurina gyvenimą, kad nebegalime daryti to, ko norime, verta ieškoti pagalbos, mokytis ir keistis. Tačiau net ir tada pokytis nebūtinai turi prasidėti nuo neapykantos dabartiniam sau.

Galima vienu metu priimti save ir norėti kažką keisti. Galima pasakyti: „Su manimi nėra nieko blogo, bet šis mano elgesio būdas man nebepadeda.“ Tai visai kita pradžios vieta nei mintis: „Kai pagaliau save sutvarkysiu, būsiu vertas gero gyvenimo.“

Saviugda yra ir industrija

Verta prisiminti dar vieną paprastą dalyką: saviugda yra ne tik idėjos ir praktikos, bet ir didžiulė rinka. Joje parduodamos knygos, seminarai, kursai, programėlės, konsultacijos, mokymai, stovyklos ir metodikos. Tai savaime nereiškia, kad jie blogi ar nereikalingi – daugybė jų žmonėms iš tiesų padeda.

Tačiau kiekvienai rinkai reikia kliento, kuris jaučia poreikį kažką įsigyti. O žmogus, visiškai patenkintas savimi ir savo gyvenimu, nėra pats aktyviausias pirkėjas. Kur kas lengviau parduoti sprendimą tada, kai žmogus pirmiausia įtikinamas, kad turi problemą.

Todėl verta išsiugdyti paprastą vidinį filtrą. Pamačius dar vieną pažadą „atrakinti savo potencialą“, „pašalinti vidinius blokus“ ar „tapti geriausia savo versija“, galima savęs paklausti: ar aš iš tiesų jaučiau, kad čia turiu problemą, kol man nepasakė, kad ją turiu?

Kartais atsakymas gali būti labai išlaisvinantis.

O jeigu šiandien nieko nereikia gerinti?

Įsivaizduokite dieną, kuri nėra dar vienas savęs tobulinimo projektas. Nereikia tapti produktyvesniam, kelti vibracijų, taisyti santykio su pinigais, ieškoti savo misijos ar analizuoti, ką šiandienos konfliktas atskleidė apie vaikystės traumas. Galima tiesiog išgerti kavos, paskambinti draugui, nueiti pasivaikščioti, perskaityti knygą, iškepti pyragą, nieko ypatingo nepasiekti ir vakare nevertinti, ar ši diena priartino prie geriausios savo versijos.

Keista, tačiau žmogui, ilgai gyvenusiam nuolatinio augimo režimu, toks paprastas buvimas gali pasirodyti beveik nepatogus. Atsiranda jausmas, kad turėtume kažką daryti su savimi, nes kitaip tarsi stovime vietoje.

Tačiau medis neauga kiekvieną metų dieną vienodu greičiu. Gamtoje yra augimo, žydėjimo, derliaus, poilsio ir tylos laikotarpiai. Gal ir žmogaus gyvenime ne kiekvienas etapas turi būti skirtas transformacijai. Kartais užtenka gyventi tai, ką jau sukūrėme.

Gal jums nereikia naujos savo versijos

Tai nereiškia, kad turime nustoti mokytis, lankyti terapiją, skaityti knygas, eiti į kursus ar siekti pokyčių. Jeigu tai padeda gyventi sąmoningiau, laisviau ir įdomiau, saviugda gali būti nuostabi gyvenimo dalis. Problema prasideda tada, kai augimas tampa sąlyga, kurią turime įvykdyti, kad pagaliau leistume sau būti pakankami.

Galbūt nereikia savęs paversti kažkuo kitu. Gal kai kuriuos dalykus verta pakeisti, kai kuriuos – geriau suprasti, o su kai kuriais tiesiog susidraugauti. Ir gal kartais pati sveikiausia saviugdos praktika yra bent trumpam nustoti save taisyti ir pastebėti žmogų, kuris jau dabar gyvena, myli, klysta, mokosi, kuria, juokiasi ir kažkaip tvarkosi su savo gyvenimu.

Todėl kitą kartą, kai pajusite, kad vėl reikėtų kažką savyje išgydyti, atrakinti, transformuoti ar patobulinti, prieš ieškodami naujo metodo pabandykite užduoti sau kitą klausimą: o jeigu su manimi jau viskas gerai – ką tada norėčiau veikti su savo gyvenimu?