°C
      2023 02 09 Ketvirtadienis

      Antanina Strumilienė: Likimo nesurežisuosi

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      Autorius: Antanina Strumilienė
      2022-11-28 17:00:00

      Likimo nesurežisuosi. Gyvenimas yra išbandymų pamoka.
      Kiekvieno žmogaus likimo istorija - viena iš šimto. Viena iš tūkstančio. Viena iš mūsų. Sudėtinga, skaudi, bet ji tik viena.

      Kiekvienas šioje žemėje geriame savo likimo taurę ir negalime žinoti, ką Aukščiausiasis į ją įpylė.
      Visi žinome istoriją, kaip nuo mokyklos suolo prancūzas berniukas įsimylėjo savo mokytoją. Prisiekė ją vesti. Ir vedė. Po kurio laiko jis tapo šalies Prezidentu. Ir didžiulis amžiaus skirtumas netrukdo jų meilei.
      Sutikti tau skirtą žmogų - likimo dovana. Tai lyg žaislų parduotuvėje vaikui išsirinkti vieną, mėgstamiausią žaislą. Moteris išvyko uždarbiauti į Italiją. Ji pastojo nuo neįgalaus "senuko", kurį prižiūrėjo.


      Ji niekada negalėjo apie tai pagalvoti, negalėjo to suvokti nei įsivaizduoti. Savo istoriją internete ji papasakojo pati: "Vyro netekau prieš 7 metus. Dabar man 49. Sūnus ir dukra jau sukūrė savo šeimas ir išsikraustė. Jiems išvykus gyvenimas neteko prasmės ir spalvų.
      Niekaip negalėjau priprasti prie vienatvės. Niekas neteikė džiaugsmo. Todėl, kai pasiūlė darbą Italijoje, sutikau. Nusprendžiau, kad tai - mano šansas įgyvendinti seną svajonę ir gal net įsigyti namą prie jūros.
      Apie tai svajojau nuo vaikystės.
      Ir aš tiesiog užsidegiau idėja. Ji įkvėpė man gyvybės.
      Darbas buvo prižiūrėti neįgalų 65 metų našlį Robertą, gana pasiturintį žmogų.
      Prieš dvejus metus jam diagnozavo labai pavojingą ligą.
      Jis ištvėrė kelias sunkias operacijas, dabar jam reikia reabilitacijos, kad atsistotų ant kojų. Jis turi tris suaugusius vaikus. Jie priėmė mane labai draugiškai. Apgyvendino viršutiniame jų šeimos namo aukšte. Su Robertu sutarėme gerai. Aš neblogai išmokau italų kalbą, problemų dėl bendravimo nebuvo. Iš pradžių jis buvo tikrai labai silpnas, tačiau mano priežiūros dėka jam kasdien darėsi vis geriau ir geriau. Daug laiko leidome kartu. Nejučia suartėjome. Tarp mūsų įsižiebė kibirkštis. Patys nesupratome, kas vyksta. Kada tai įvyko, nepajutau, bet aš pastojau. Nėštumas išmušė mane iš vėžių, - rašo moteris, - juk greitai turėsiu anūkų, argi dabar man laikas vėl tapti mama?


      Kaip į tai pažiūrės mano vaikai? Bijojau nesupratimo ir iš Roberto vaikų pusės. O jei jie nuspręs, kad aš pastojau tyčia, kad gaučiau dalį jo palikimo?
      Bet tai visai neatitiko tikrovės. Sukaupiau drąsą ir viską papasakojau Robertui. Jo reakcija buvo labai netikėta. Jis labai apsidžiaugė, kai sužinojo apie nėštumą. Pasiūlė netrukus susituokti, kad neskubėdami galėtume pasiruošti naujos gyvybės sutikimui. Aš vis dar pasimetusi, nes nežinau, ką man daryti", - rašo nepažįstamoji.
      Likimo nesurežisuosi. Vieni visą gyvenimą laukia to, ko nusipelnė, ir tiki, kad JIS tikrai ateis.
      Kiti iki gilios senatvės dėlioja ir niekaip nesudėlioja savo likimo dėlionės.
      Treti nusprendžia, kad tikriausia ir giliausia žmogaus sielos būsena yra vienatvė. Nes jei kas ir ateina ir prisėda prie ligoninės lovos, - vis tiek svarbiausius gyvenimo dalykus žmogus išgyvena vienas.
      Tu esi vienas. Visada vienas. Kada tikrai esi.


      Kažkas pasitinka, palydi, išklauso, parašo, paskambina, padeda, bet užsidarius palatos durims ar užgesinus vakare šviesą tu pasilieki vienas.
      Vienatvė žmogų sukuria, išbando ir atveria.
      Visi mes esame vienatvė, nes esame ir būsime vieni.
      Svarbiausius dalykus žmogus išgyvena vienas. Jei kas ir stovi šalia, Tu vis tiek esi vienas. Visada vienas.
      Karščiausiai mylime likę vieni.
      Braukiame ašarą likę vieni.
      Gražiausiai dainuojame vieni.
      Įdomiausiai rašome vieni.
      Protingiausiai galvojame pasilikę vieni.
      Gilus, tikras žmogus nebijo vienatvės. Ji mus išbando ir atveria. Tik ištvėrę ir išbandę vienatvę, žmonės suranda ir supranta vienas kitą, yra gilūs, gyvi, tikri ir nevieniši.


      Vienatvėje nieko nenuslėpsi ir nieko nepaslėpsi. Ir šį egzaminą išlaiko ne visi. Daugelis nuo to norėtų pabėgti, išvengti, apsvaigti, užsimiršti.
      Bet, patikėkite, net ir labai mėgstančiam vienatvę žmogui, atsiras tas, su kuriuo bus ramiau, saugiau, geriau, šilčiau, kuris neišduos, kuriuo besąlygiškai galėsite pasitikėti ir dėl kurio būsite tikri 200%.
      O jausmai, kurie buvo sudegę iki pamatų, pakils lyg Feniksas iš pelenų, neklausdami amžiaus, statuso, grožio, ir taps dar gilesni, tobulesni ir stipresni.
      Ir pravėrus buto duris namai Tau pasakys: "Tu - ne vienas."
      Nes vienatvė - tai ne pesimizmas, ne skausmas, ne liga, ne depresija, ne neviltis, ne bejėgiškumas, kai norisi šaukti ir lipti ant sienų, ne spengianti kambario tyla.
      Vienatvė yra tai, kai Tau niekas neištaria trijų paprastų žodžių: "Aš myliu Tave".
      O tai - gyvenime svarbiausia.
      Karjera nelauks Tavęs grįžtančio, pinigai nenušluostys Tau ašarų, šlovė neapkabins Tavęs naktį.
      Svarbiausia - mylimas ir mylintis žmogus.
      Galima turėti viską, bet jeigu neturite TO - laimės nebus.
      Nes meilės nėra kuo gyvenime pakeisti.
      Būkite mylimi ir niekada nesijauskite vieniši.

      Skaityti komentarus