Ir tėvas bus stiprus, toks jaunas, kad beveik neatpažinsim, su tankiais plaukais, marškiniais atraitotomis rankovėmis ir tomis juokingai plačiomis pokario kelnėmis, kurias matėm pageltusiose nuotraukose – eis per miestą su draugu, rūkys, kažką karštai įrodinės ir taip pat staiga nusikvatos, ir jo juoką išgirsim, kurio nepažįstam, nes juokdavosi retai, vis amžinai užsiėmęs, vis kaip sumokėt už butą, taisyti mašiną, rūpintis, kad mums nieko netrūktų, ir norėsim sustabdyti, pasakyt, kad neskubėtų, kad ilgiau pabūtų koks yra, nenustotų buvęs linksmas, bet praeis pro šalį, netyčia užkliudydamas petimi, atsigręš, atsiprašys, ir pirmą kartą gyvenime išgirsi, kaip tėvas atsiprašo už tai, dėl ko nėra kaltas.

Jie dar nepažinos vienas kito, nors gal jau buvo prasilenkę gatvėje, gal važiavo tuo pačiu autobusu, gal stovėjo toje pačioje eilėje prie senojo kino teatro, ir niekas, net patys dar nežinos, kad tą vakarą tamsioje salėje jų rankos susilies, ir einant namo ji nusijuoks iš jo nevykusio pokšto, ir visą naktį negalės užmigti, ir šiame dabar jie stovės prie lovos ir klausysis, kaip kvėpuojam ir tyliai kalbėsis, ar užteks žieminiams batams, ir dar negreit diena, kada vienas kitam užmerks akis, o likęs bus kartu daugelį metų, kas rytą tiesdamas ranką į tuščią lovos pusę, dar viskas bus, dar neįvykom, ir jūs dar nežinot, ar rytoj anksti kelsis lankyti kapų, ar vakare mylėsis, nesukdami galvos, ar atsirasit, ir tai bus pirmas kartas, kai savo gyvenimą visi iškeistume į jų laimę.

Ir nesibaigs pradžia,

kuri vis kartosis, ir ateisim į vestuves, atsisėsim ilgo, sudurtinio stalo gale tarp nepažįstamų giminaičių iš senų fotografijų iškarpytais krašteliais, štai prie lango senelis su ūsais, kurio niekada nematėm, ir močiutė, kurią prisimenam visai seną, bet dabar tiesi, graži, tamsiais plaukais ir tokia griežta, nedrįsim net užkalbinti, visi valgys, dainuos, ginčysis, kažkas pasislėpęs už tvarto žiaukčios po trečios stiklinės stipraus naminio alaus, kažkas verks ne iš laimės, nes jaunoji išteka ne už jo, ir žinosim, kurie iš jų mirs pirmieji, kurie išsiskirs, kurie išvažiuos ir niekada nebegrįš, ir keista bus tarp tiek gyvenimų, kuriuos retai prisimindavom, ir niekas neklaus, iš kur atėjom, nes vestuvėse visada atsiranda kažkokių nepažįstamų giminaičių, kurie kamputyje valgo, geria ir atrodo truputį liūdni.

Ir motina, dar visai jauna, prieis ir paklaus, kodėl nešokat, ir pasakysi, kad nemoki valso, kurio taip ir neišmokai visą gyvenimą, ir ji nusijuoks, išties ranką ir nusives į vidurį kambario, kur visi jau sukasi, trypčios ir šūkaus muzikantams į taktą, ir pirmą kartą gyvenime šoksi su savo mama, kuri dar to nežino, ji bus lengva, šilta, truputį įkaitusi tvankioj troboj, ir bijosi stipriau ją apkabinti, nes ji tokia jauna, kad galėtų būti jūsų dukra, paklaus, kodėl toks liūdnas – nieko, tiesiog graži muzika, ir pasakys – nesąmonė, nuo gražios muzikos žmonės neverkia, ir pagalvosi, kad kiek daug dalykų ji dar nežino.

Ir kai visi išsiskirstys, kai jaunieji pagaliau liks vieni, dar ilgai sėdėsit lauke ant to suolelio su data, kurią išraižysit po daugelio metų, žiūrėsit į tamsius langus ir galvosit, kad galbūt šiąnakt prasidės jūsų gyvenimas, nors patys jau būsit nugyvenę beveik visą, ir už to lango du jauni žmonės mylės vienas kitą, nė nenujausdami, kad kažkur tamsoje sėdi jų būsimas vaikas, jau senas, jau palaidojęs abu ir laukia, kol jie užmigs, kad galėtų tyliai atsistoti ir nueiti, ir niekas niekada nesužinos, jog tą naktį buvote ten, kur būsit.

Ir kitą rytą jie atsibus jauni, truputį pavargę, nežinodami, kad buvom atėję aplankyti, ji virs arbatą, o jis ieškos kojinių, ir pirmąkart susipyks dėl niekų, kurių vėliau bus tūkstančiai, ir žiūrėsim į juos iš savo laiko, ir norėsim pamokyt iš savo patirties, kad nesipyktų, nes šitas rytas jiems bus brangesnis už visus laimingus vakarus, bet jie mūsų negirdės, nes jauni žmonės negirdi praeities, kaip seni nebemato ateities, tik kartais sapnuose kažkas sušlama, lyg už sienos prakalbėtų pažįstamais balsais.

Bus vasara, kai pirmą kartą pajus po širdimi kažką esant, dar visai mažą, mažesnį už vyšnios kauliuką, ir iš pradžių niekam nesakys, bijos apsirikti, paskui pasakys jam – išsigąs, bet bus laimingas – ir abu ilgai skaičiuos pinigus, svarstys, kur pastatyti lovytę, ką pasakyti jos motinai, o jau žinosit, kokia ir kur stovės ta lovytė, kiek kartų iš jos iškrisim, kaip sunkiai vieną žiemą sirgsit ir ji tris naktis nemiegos, kaip tėtis pirmą kartą ant jūsų rimtai užpyks, ir bus diena, kai pasakysit užgaulų, kvailą žodį, kurio paskui visą gyvenimą gailėsitės, ir dabar norėsit paprašyti atleidimo iš anksto, kol dar nežino, kad kada nors turės už ką atleisti, bet kaip atsiprašysi žmogaus už gyvenimą, kurio jis dar nenugyveno.

Ir tada pirmą kartą pamatysim save jų akimis, ne tokį, kokį prisimenam, mažą, bejėgį, rėkiantį, visko reikalaujantį, nieko nesuprantantį, ir regėsim gyvenimą, kurio daug pasiėmėm, kiek naktų, neišsimiegotų rytų, kiek neišvažiuotų kelionių ir kiek nenupirktų suknelių, kiek kartų būtų norėję pabūti dviese, bet juk verkėm, sirgom, bijojom, nenorėjom miegoti, ir keldavosi, ir nešiodavo, guosdavo - užaugom ir išėjom, kaip ir turėjom išeiti, ir ilgai manėm, kad tai jie davė gyvenimą, nors iš tikrųjų visi vieni kitiems atidavėm savuosius, ir niekas nežinom, kas kam liko skolingas.

Ir pamatysiu visus, 

kaip vieną naktį atsibundam nuo vaikų juoko kitame kambary, nors seniai jie užaugę, gyvena savo namuose ir turi savų vaikų, nueisiu pažiūrėti ir vėl juos atrasiu – maži, su pižamomis, išsivertę ant kilimo visas kaladėles, ir vienas pakėlęs akis paklaus – ar rytoj važiuosim prie ežero – važiuosim, nors žinot, kad to ežero nebėra, užžėlė, pakrantėje pristatė namų, o senąją valtį kažkas sudegino dar tada, kai pirmą kartą supratom, kad ne viskas, kas sudega, pavirsta pelenais, ir susėsim visi šalia, dėliosim kaladėles, nes dabar niekur nereikia skubėti, o vaikai žiūrės nustebę, nes anksčiau visada skubėdavom, ir pagaliau turėsim tiek laiko, kiek visada prašydavo, bet nebežinosim, ką su juo daryti, nes vaikai užauga ir be mūsų, tik mes be jų niekada nebeužaugam.

Ir vieną dieną atidarysi spintą, ir ten dar kabės jos paltas su viena ištrūkusia saga, kurią vis žadėjot prisiūti, ir kišenėj bus suglamžytas autobuso bilietas, kažkokios parduotuvės čekis ir smulkių senųjų pinigų, kurių niekas jau nebeišleis, ir nežinosim, ką su tuo paltu daryti, nes išmesti negalima, o laikyti nėra kam, ir dar ilgai atrodys, kad tuoj išgirsi pasisukant raktą duryse, ir kaip kažkas virtuvėj užkaičia virdulį ir išgirsti klausiant ar valgei, ir atsakysit, kad taip, nors nevalgėt, ir niekas jau taip nepaklaus, kiti kalbės kitaip ir suprasi pasaulį pasikeitus ne kai ją išnešė, o dabar, kai nebeturi kam pasakyt tų paprastų, niekam nebereikalingų žodžių, kokia bus ryt diena, ar bus lietaus, ką visą gyvenimą sakydavot ir atsakymą žinojom mintinai.

Neišėjom niekur,

visi pradės sugrįžti, bet ne tada, kai prisiminsit, jiems patiems jūsų prireiks, ir močiutė vieną rytą ateis į virtuvę, atsisės prie stalo su subraižyta cerata ir paprašys arbatos, nors jau trisdešimt metų guli po teraco akmeniu su dviem datomis, kurias vis reikia dažais atnaujinti, ir nenustebsit, tik paklausit, ar su cukrumi, nes visada gerdavo su trims šaukšteliais, o ji atsakys, kad užtenka vieno, ir klausinės, ar sutaisėt stogą, nes jai vis rodėsi, kad pro lubas laša, pasakysit seniai sutaisytas, o vis tiek nepatikės, nes jai vis dar tas pats ruduo, kai stogas kiauras, senelis dar japonų fronte ir reikia išvirti vakarienę šešiems, nors dabar jau nė vieno iš tų šešių, ir pasakysi, kad viską, ką liepė, iš parduotuvės parnešei.

Ir tėvas sugrįš iš darbo, pasidės ant kėdės kepurę, nusiplaus rankas prie kriauklės, kur vanduo visada bėgdavo per lėtai, ir norėsit paklausti, kodėl tylėjo, kai reikėjo kalbėti, kodėl niekada nepasakė, kad bijo dėl mūsų, kodėl taip retai apkabindavo, nors dabar jau žinot, kaip negarsiai ir giliai jus mylėjo, bet tik paprašys paduoti rankšluostį ir paklaus, ar mašina dar važiuoja, ir suprasit, kad jis vis dar turi gyvenimą, kuriame esat jauni, mama gyva ir amžinai ką nors pamiršta, automobilis senas, bet taisomas, kad visos nelaimės dar tik laukia už durų, ir nenorėsit jam nieko pasakoti, kad užbaigtų tą savo nerimą, nes pirmą kartą gyvenime galėsit apsaugoti tėvą nuo ko jis visą gyvenimą mėgino apsaugoti jus.

Štai ir Vėlinės, ir niekas nebežinos, kas ką lanko, nes gyvieji vaikščios tarp mirusiųjų, o mirusieji tarp gyvųjų, ir moterys, kurios niekada nesusilaukė vaikų, laikys už rankų savo negimusius sūnus, ir vyrai, kurie žuvo jauni, sėdės prie stalų su savo septyniolikmečiais tėvais, ir vaikai, kurių niekas nespėjo pakrikštyti, turės vardus, kuriuos jiems būtų davę, ir visi bus tokio amžiaus, kokio vienas kitam labiausiai linkėjo, ir niekas nebeskaičiuos praėjusių vasarų, nes metai buvo reikalingi tik tiems, kurie bijojo nespėti, o čia visi jau bus spėję, net tie, kurie gyvena ir vis dar galvoja, kad viskas prasidės tik rytoj.

Ir Kalėdų vakarą vėl susirinksim visi, kurie esat čia ir tada, ir bus ankšta, reikės atnešti kėdžių iš kitų kambarių, gal net suolą iš kaimynų, iš senų namų, kuriuos prieš vienuolika metų nugriovė, ir visi kalbėsim vienu metu, juoksimės, ginčysimės, kažkas vis prašys paduoti per tą didelį stalą druskos, kažkas netyčia išlies vyną ant staltiesės, ir senelis Motiejus, kurio niekada nematėt, nes mirė dar prieš jums gimstant, žiūrės į jus ir sakys, kad esat velniškai panašūs, tik nežinosim į ką, nes visi visus primenam ir prisimenam, ir mergaitė, kurios dar nesusilaukėt, sėdės ant kelių tai moteriai, kuri visada šypsodavosi ir kurios vardo nežinojau, ir bus triukšmas, ir mūsų šviesa, apsupta pasaulio tamsos, ir tik vienas tuščias krėslas stalo gale lauks dar neparėjusio, nors niekas nepavėluoja ten, iš kur nėra išėjęs.

Ir vėl bus vasara,

ir vieną dieną jūsų laiko neliks, ir niekas nepastebės, šis pasaulis bus užsiėmęs savo reikalais, vėluos į darbą, pirmą kartą bučiuosis laiptinėje, keiksis, kad vėl pabrango benzinas, ir moterys parduotuvėje ilgai rinksis tarp dviejų beveik vienodų suknelių, nežinodamos, kad vieną iš jų apsivilkę sutiks vyrą, su kuriuo susilauks vaikų, ir tas vaikas žais name, kuriame gyvenot, ir galbūt vieną dieną pastogėj, sulūžusiam seno stalo stalčiuj atras fotografiją, kurioje dar jauni, dar gražūs, dar nežinot, kas jūsų laukia, ir paklaus, kas čia tokie, atsakys – turbūt ankstesni šeimininkai, ir berniukas, panašus į tave, ją užmirš ant palangės, ir saulė per vasarą galutinai išblukins jūsų veidus.

Tos vasaros, kurių nematysit, tokios pat karštos, su tokiomis pat ilgomis dienomis, ir vaikai vėl rytais bris į birželio ežerus, išsigąs šalto vandens, paskui nusijuoks ir puls taškytis, o tėvai šauks, kad neitų per giliai, bet neklausys jie, ir visas šis gražus kraštas bus jūsų, ir niekada nesušalsit, nepavargsit, nepasensit, ir kaip norėtumėt, kad tų vaikų akys būtų mūsų, kada pasaulis prasidėjo tą rytą, o visa, kas iki jo, buvo tik senų žmonių istorijos, kurių niekas nenori klausytis.

Ir tavo proanūkė taip pat stovės prie lango ir lauks, kol pasirodys berniukas, kuris vakar pirmą kartą paėmė ją už rankos, ir ji bus tokia pat šviesi, kaip ta mergaitė, kurios kadaise laukei prie seno kino teatro, ir ji taip pat negalės užmigti, ir taip pat manys, kad niekas pasaulyje dar niekada taip nemylėjo, ir bus teisi, nes meilė visada atsitinka pirmą kartą ir tik tiems, kurie myli, ir galbūt norėsi pasakyt, kad nebijotų, kad nepaleistų, kad nepasakytų išdidžių žodžių, dėl kurių paskui gailėsis, bet juk negirdės, ir gerai, kad negirdės, nes kiekvienas turi teisę pats susigadinti gyvenimą ir paskui prisiminti jį kaip gražiausią.

Ir tai bus teisinga,

kada vėl sugrįš šiandienos Vėlinės, ir vardai jau bus išblukę, o gal akmenų nebebus, nes kažkas nuspręs, kad senos kapinės užima per daug vietos, ir ten, kur gulėsit, šniokš vėjyje klevai, vaikščios žmonės, lakstys linksmai sulodami šunys, ir mažas berniukas paklaus motinos kas čia anksčiau buvo – nežinau, turbūt senos kapinės, ir jis truputį pagalvos apie tuos mūsų užmigusius brolius, kurie čia giliai, paskui pamatys voverę ir nubėgs jos vytis, ir bus taip gerai, kad jis nubėgs, nes pasaulis neturi sustoti ten, kur mes sustojom.

Ir niekas neras tos senos dėžutės nuo karamelinių saldainių, su laiškais, tais dar ranka užrašytais žodžiais, kuriuos laikėm tokiais svarbiais, kad negalėjom nei suplėšyti, nei šiaip išmesti, kaip būna tik romanuose minkštais viršeliais, ir niekas jau mūsų neperskaitys ir nesužinos, kam buvome skirti, kodėl turėjom tiek ilgesio, pykčio ir meilės, ir tai bus teisinga, nes taip pat skubėjom, kai mūsų laukė ir pamažu išnyks viskas, ką laikėm savimi – balsai, veidai, mūsų pavardės ir nuotraukos, ir liks tik kažkas labai mažo, neįvardijamo, galbūt rankos judesys, kuriuo kažkas priglaus vaiką, galbūt juokas, talentas supykti ir po minutės atsiprašyti, ir niekas nežinos, iš kur ir kodėl tai atėjo, kodėl kartais susigraudinam išgirdę dainą, kurios niekada anksčiau negirdėjom, kodėl kai kurie svetimi žmonės atrodo pažįstami ir kartais taip ilgu vietų, kuriose niekada nebuvom.

Ir vieną vasaros vakarą, kai jūsų jau niekas neprisimins, vaikystės kieme pražys alyvos, ir mažas berniukas basas nubėgs prie seno šulinio, pasisems skardiniu kibiru vandens ir gers, kol nuo šalčio ims gelti dantis ir kaktą, o už lango tyliai iš tranzistoriaus gros vasaros muzika, kurios pavadinimo jis nežinos, ir svirpliai Joninių vakarą čirkš kurtinančiai, ir iš toli atgaus bažnyčios varpas, ir jis atsigręš į namus, nes pasirodys, kad kažkas pašaukė vardu, ir nubėgs, nes vakarienė jau ant stalo, ir visi dar bus gyvi, ir visas pasaulio laikas dar bus jo.