Pabandžiau paklausti:
apie kokią čia demokratišką šalį šneka?

Čia apie tą, kur neįleido į barus, mokyklas, parduotuves, ligonines, kolonėles ir perteklinėmis mirtimis puošėsi pirmose gretose?

Čia apie tą, kur neleido dirbti ir paskolino pinigų algoms, kur dabar reikia su palūkanomis gražinti taip ir neuždirbus už tą laikotarpį?

Čia apie tą, kur nesutinkantys su valdančiųjų naratyvu yra vatnikai, kremlinai, su mažomis pajamomis ir intelektu?

Čia apie tą, kur savus padarė priešais lygiose vietose, kuriems neleidžiama koncertuoti, dirbti, kurie persekiojami prokuratūros, kurie mina teismų sales dėl inscenizuotų pseudo riaušių?

Čia apie tą, kapitalistinę šalį, kurioje infliacija tarp pirmaujančių, į kurią beveik nebevažiuoja turistai ir daugybė didelių ir mažų įmonių iškelia ofisus į kitas šalis?

Po šių klausimų, manęs užklausė ar aš tikrai nuoširdžiai taip galvoju. Panašu, kad edukuotieji išvardintų jau įvykusių reiškinių net nesugebėjo pastebėti ir vadina tai fantazija. 

Nes gi taip iš tikro nebūna. Ypač demokratiškose, kapitalistinėse, klestinčiose šalyse.