50 000 eurų nėra „smulkmena“. Tai žmonių pinigai.

Ir klausimas čia jau ne vien apie konkrečią sumą. Klausimas – apie požiūrį.

Jeigu iš žmogaus reikalauji atsakomybės valstybei, pirmiausia pats turi parodyti atsakomybę prieš žmogų.

Negali būti dviejų Lietuvų: vienos, kuriai aiškinama, kad pinigų neužtenka ir reikia susiveržti diržus, ir kitos, kurioje dešimtys tūkstančių eurų gali būti išleidžiami puotoms.

Kai žmonėms didinami mokesčiai, kai diskutuojame, iš kur paimti pinigų socialinėms paslaugoms, šeimoms, šildymo išlaidoms, akcizų kompensavimui, vidaus saugumui ir daugybei kitų valstybės poreikių, 50 000 eurų puota yra nebe komunikacijos klaida. Tai požiūrio į valstybės pinigus demonstracija.

Ir dar vienas dalykas.

Šią savaitę krašto apsaugos ministras nesugebėjo įvykdyti suformuluotos užduoties – sudaryti galimybę NSGK parlamentarams vietoje susipažinti su tuo, kaip įgyvendinami valstybės gynybai skirti projektai ir kur nukeliauja tam skiriami pinigai.

Man, kaip NSGK nariui, tai yra ypač rimtas signalas.

Parlamentinė kontrolė nėra ministro malonė. Kai gynybai skiriami milijardai, Seimas turi ne tik teisę, bet ir pareigą tikrinti, kaip tie pinigai naudojami ir kokį realų rezultatą valstybė už juos gauna.

Todėl šiandien pasakysiu labai aiškiai: GANA.

Negalima prašyti iš Lietuvos žmonių vis daugiau ir tuo pat metu elgtis taip, tarsi valdžiai galiotų kitos taisyklės.

Ministras turės atsakyti – kas priėmė sprendimą dėl šių 50 000 eurų, kam konkrečiai jie buvo išleisti ir kodėl buvo nuspręsta, kad toks pinigų naudojimas yra pateisinamas.

O valdantieji šį kartą tegul net nebando visko užglaistyti.

Čia jau peržengtos padorumo ribos.

Kai valstybė prašo žmonių aukotis dėl savo saugumo, valdžia pirmoji privalo parodyti, kad gerbia kiekvieną jų sumokėtą eurą.