Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau buvo pripažinęs, kad A. Alekseičiko-Kirinovo atleidimas iš darbo buvo neteisėtas. LAT aiškiai išaiškino, kad darbuotojo lojalumo darbdaviui pareiga negali būti aiškinama taip plačiai, jog žmogui būtų uždrausta reikšti savo įsitikinimus klausimais, tiesiogiai nesusijusiais su jo darbo funkcijomis.

Dabar bylą iš naujo nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė, kad gydytojo į darbą negrąžins, tačiau Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras turės jam sumokėti apie 80 tūkst. eurų.

Iš jų apie 48 tūkst. eurų sudaro kompensacija už priverstines pravaikštas, 24 tūkst. – išeitinė kompensacija, dar apie 8,7 tūkst. eurų – bylinėjimosi išlaidos.

Tačiau svarbiausia čia ne pinigai.

Žmogaus teisė nepatikti

Ši istorija – apie daug didesnį dalyką.

Apie teisę žmogui turėti savo įsitikinimus. Apie teisę juos išsakyti. Apie teisę nepritarti tam, ką šiandien garsiausiai kartoja viešoji erdvė.

Ir, ko gero, dar svarbiau – apie teisę nebūti išmestam iš darbo vien todėl, kad tavo pažiūros kažkam nepatinka.

LRT skelbė, kad LAT pabrėžė: darbdavys negali riboti darbuotojo teisės reikšti net ir prieštaringus ar nepopuliarius įsitikinimus, jeigu jie netrukdo tinkamai atlikti darbo funkcijų.

Tai labai svarbi riba.

Nes jeigu šiandien žmogus gali būti nubaustas už vieną nepopuliarią nuomonę, rytoj lygiai taip pat gali būti nubaustas kitas – tik jau už kitokią nuomonę.

Viešai nepopuliari nuomonė nėra nusikaltimas!

A. Alekseičiko-Kirinovo pozicija sukėlė didžiulę vertinimų bangą. Apie jo pasisakymus viešai buvo diskutuojama, jo darbovietė nuo jų atsiribojo, o Lietuvos bioetikos komitetas gydytojo pasisakymuose įžvelgė etikos pažeidimų.

Tačiau demokratinėje valstybėje viešai nepopuliari nuomonė neturėtų automatiškai reikšti profesinės mirties.

Juk žodžio laisvė nėra skirta tik ,,populiarioms" nuomonėms.

Ji pirmiausia reikalinga tada, kai žmogus pasako tai, ko viešai tarsi negalima minėti, nors tam pritaria didžioji dauguma žmonių.

Ir šiandien galima pasidžiaugti

Šiandien ši žinia – ne tik apie 80 tūkstančių eurų.

Ji apie tai, kad žmogus, nusprendęs neatsisakyti savo įsitikinimų, pasirinko kovoti teisinėmis priemonėmis. Ir ši kova davė rezultatą.

Tai pergalė ne tik vienam gydytojui.

Tai priminimas kiekvienam iš mūsų: darbdavys gali reikalauti profesionalumo, pareigų vykdymo ir atsakomybės. Tačiau jis neturėtų tapti žmogaus sąžinės ir įsitikinimų šeimininku.

Alekseičiko-Kirinovo istorija parodė dar vieną svarbų dalyką – kartais verta nepasiduoti net tada, kai atrodo, kad prieš tave stovi visa sistema.

Nes teisingumas kartais ateina ne iš karto, bet jis ateina.

Sveikiname! Buvo verta kovoti.