Turime savą šventę, kurios nereikia skolintis

Lietuvių kultūroje rudens pabaiga nuo seno buvo ypatingas metas. Trumpėjant dienoms ir gamtai grimztant į ramybę, žmonės atsigręždavo į savo protėvius, prisimindavo išėjusius artimuosius, apmąstydavo gyvenimo laikinumą.

Senosiose baltų tradicijose šis laikotarpis siejamas su Ilgėmis – mirusiųjų pagerbimo papročiais, kuriuose atsispindėjo gilus ryšys tarp gyvųjų ir išėjusiųjų pasaulio. Vėliau šios tradicijos persipynė su krikščioniškomis Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių apeigomis.

Ir šiandien turime vieną gražiausių lietuviškų papročių – rudenį nušvintančias kapines. Tūkstančiai žvakių liepsnelių, tyla, susikaupimas, šeimų susitikimai ir prisiminimai apie tuos, kurių nebėra. Tai ne vien kapų lankymas. Tai mūsų tautos atmintis, perduodama iš kartos į kartą.

Ši tradicija turi gilią prasmę, kurios neįmanoma pakeisti nei plastikinėmis kaukolėmis, nei persirengėlių vakarėliais. Ji moko pagarbos, dėkingumo ir suvokimo, kad esame didesnės istorijos dalis.

Kai pagarba mirusiesiems pakeičiama siaubo pramogomis

Helovynas taip pat turi senas istorines šaknis, tačiau į Lietuvą jis daugiausia atkeliavo kaip komercinė, iš JAV paplitusi pramoga. Persirengėliai, siaubo filmai, dirbtinis kraujas, skeletai, moliūgai ir saldumynai – štai ką dažniausiai perimame iš šios tradicijos.

Tad kyla klausimas: ką tokia šventė duoda mūsų kultūrai? Ar ji padeda geriau pažinti savo istoriją, stiprina ryšį su protėviais, ugdo pagarbą išėjusiems artimiesiems? O gal tiesiog skatina vartojimą ir suteikia dar vieną progą pasilinksminti?

Žinoma, galima sakyti, kad Helovynas ir Vėlinės netrukdo vienas kitam. Teoriškai taip. Tačiau praktiškai mūsų dėmesys, laikas ir energija nėra beribiai. Jeigu mokyklose savaitėmis ruošiamasi Helovyno vakarėliams, o Vėlinės paminimos vos keliais sakiniais, nereikėtų stebėtis, kad vaikams pirmoji šventė atrodo įdomesnė ir svarbesnė.

Kultūrinės tradicijos nebūtinai išnyksta dėl draudimų ar tiesioginio naikinimo. Kartais jos tiesiog pamažu nustumiamos į šalį ryškesnių, triukšmingesnių ir aktyviau reklamuojamų pramogų.

Kodėl mokyklos taip lengvai pasiduoda svetimoms madoms?

Ypač keista stebėti, kaip Helovynas įsitvirtina ugdymo įstaigose. Mokyklos, kurios turėtų padėti vaikams pažinti savo tautos istoriją, kultūrą ir papročius, neretai pačios tampa svetimų tradicijų populiarintojomis.

Organizuojami kostiumų konkursai, puošiamos klasės, rengiamos teminės diskotekos. Visa tai reikalauja laiko, pastangų ir pasiruošimo. Tačiau kiek mokyklų taip pat kūrybiškai pristato Ilges? Kiek vaikų žino, kaip mūsų protėviai pagerbdavo mirusiuosius, kokią reikšmę turėjo ugnis, bendros vaišės, giminės atminimas?

Kodėl vaikams lengviau paaiškinti, kaip pasigaminti raganos kostiumą, negu papasakoti, kuo ypatingos lietuviškos Vėlinių tradicijos?

Niekas nesiūlo atimti iš vaikų džiaugsmo ar uždrausti jiems persirengti. Tačiau ar tikrai mokykla turi būti vieta, kurioje kiekviena iš užsienio atkeliavusi pramoga sutinkama su didžiuliu entuziazmu, o savosios tradicijos lieka antrame plane?

Galbūt vertėtų daugiau kūrybiškumo skirti būtent lietuviškam kultūros paveldui. Organizuoti Ilgių vakarones, pasakojimų apie protėvius popietes, senųjų papročių pažinimo užsiėmimus, šeimos istorijos projektus. Juk savos tradicijos vaikams netampa įdomios savaime – jas įdomiai pristatyti yra suaugusiųjų atsakomybė.

Svetima kultūra vilioja, nes savosios nebevertiname?

Gyvename globaliame pasaulyje, kuriame kultūrinės mados sklinda nepaprastai greitai. Filmai, socialiniai tinklai, reklama ir prekybos centrai formuoja mūsų įpročius, o kartu – ir švenčių kalendorių.

Helovyną lengva parduoti. Jam reikia kostiumų, dekoracijų, saldumynų, vakarėlių ir pramogų. Vėlinėms nereikia beveik nieko, išskyrus žvakelę, atmintį ir norą pabūti su savo mintimis.

Galbūt todėl viena šventė taip aktyviai reklamuojama, o kita išlieka tylia šeimos tradicija. Tačiau ar tikrai tai, kas garsiau reklamuojama, yra vertingiau?

Kartais atrodo, kad patys pradedame gėdytis savo kultūrinio santūrumo. Norime daugiau spalvų, triukšmo, pramogų, nes tyla ir susikaupimas šiuolaikiniame pasaulyje nebeatrodo patrauklūs. Tačiau būtent gebėjimas sustoti, prisiminti ir pagerbti tuos, kurie gyveno prieš mus, yra viena gražiausių mūsų kultūros savybių.

Jeigu patys nebevertinsime savo tradicijų, kodėl turėtų jas vertinti mūsų vaikai?

Tradicijų saugojimas prasideda nuo mūsų pačių

Kartais sakoma, kad tradicijos turi keistis kartu su pasauliu. Tai tiesa – kultūra niekada nebuvo sustingusi. Tačiau yra skirtumas tarp natūralios tradicijų raidos ir beatodairiško svetimų papročių kopijavimo.

Pažinti kitų tautų kultūrą yra prasminga. Tačiau tam nebūtina atsisakyti savosios ar leisti jai pasitraukti į antrą planą. Ypač kai turime tokį turtingą paveldą, kuriame susipina senosios baltų tradicijos, krikščioniški papročiai ir šeimų istorijos.

Galbūt šį rudenį verta daugiau dėmesio skirti ne Helovyno dekoracijoms, o savo giminės istorijai. Papasakoti vaikams apie jų prosenelius, kartu aplankyti senąsias kapines, uždegti žvakelę ant apleisto kapo. Prisiminti ne tik tuos, kuriuos pažinojome, bet ir tuos, kurių gyvenimai tapo mūsų pačių istorijos dalimi.

Ir galbūt mokykloms verta rimtai pagalvoti, kokias tradicijas jos padeda puoselėti. Nes ugdymas nėra vien žinių perdavimas. Tai ir kultūrinės tapatybės formavimas.

Ar tikrai mums reikia dar vienos svetimos šventės?

Lietuva nėra tokia didelė šalis, kad galėtume lengvabūdiškai žiūrėti į savo kultūrinio paveldo išsaugojimą. Kalba, papročiai, dainos, šventės ir santykis su protėviais yra tai, kas mus jungia su ankstesnėmis kartomis ir leidžia išsaugoti savitumą.

Todėl Helovyno populiarėjimas turėtų paskatinti ne vien diskusijas apie tai, ar vaikams smagu persirengti. Kur kas svarbiau paklausti, kodėl taip lengvai perimame svetimus papročius, tačiau ne visada randame laiko ir noro puoselėti savuosius.

Galbūt mums visai nereikia dar vienos iš svetur atkeliavusios šventės, ypač tokios, kuri savo triukšmu ir komerciniu blizgesiu ima užgožti mūsų pačių tradicijų prasmę.

Nes tauta, kuri nustoja puoselėti savo papročius, pamažu praranda ir ryšį su savo šaknimis. O svetimų švenčių galime prisiskolinti kiek tik norime – jos niekada neatstos to, ką paveldėjome iš savo protėvių.