Per 2025 metus į Lietuvą įvežta beveik milijonas tonų atliekų. Įspūdingi kiekiai. Bet dar įspūdingesnės spragos jų kontrolėje ir informacijoje apie tai, kas su tomis atliekomis vyksta toliau.

Aplinkos apsaugos agentūra (AAA) skelbia, kiek atliekų įvežta ir iš kokių valstybių. Tačiau detalių oficialiosios statistikos duomenų, leidžiančių nuosekliai atsekti kiekvieno importuotų atliekų srauto galutinį sutvarkymą, nekontroliuoja ir ataskaitos nerengia.

Kodėl? Pasirodo, tokios statistikos rengimas nenumatytas Oficialiosios statistikos programoje kasmet tvirtinamos finansų ministro.

Štai jums ir biurokratinis stebuklas. Milijonas tonų atliekų įvažiuoja, o išsamiai parodyti visuomenei, kuo baigėsi jų kelionė, nėra numatyta.

O juk atliekos neišgaruoja vien todėl, kad apskaitos sistemoje pažymėtas žodis „perdirbta“.

Ar atliekų importuotojai turi gamybinius pajėgumus perdirbti milijonui tonų importuotų atliekų?

Perdirbant susidaro technologinės liekanos, priemaišos, užterštos frakcijos. 

Deginant - dideli kiekiai toksinių medžiagų (dioksinai, furanai, PFAS, gyvsidabris ir t.t.), kurios patenka į aplinką, 30 % dugno pelenų, 3 % pavojingų lakiųjų pelenų, dideli kiekiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų (apie 1.2 tonos CO2 vienai tonai atliekų).
Dėl visų šių priežasčių atliekų deginimas nėra laikomas tvariu atliekų tvarkymo sprendimu.

Kur visa tai nukeliauja? Kiek lieka Lietuvoje? Kiek galiausiai patenka į mūsų sąvartynus? Kas ir kaip tikrina jų sudėtį?

AAA sako, kad beveik pusė importuotų atliekų vėliau išvežama į kitas šalis. Bet ar tikrai žinome, kas išvežama – tos pačios atliekos, išrūšiuotos frakcijos ar po apdorojimo susidariusios liekanos? Ir ar galime patikrinti, kur jos galutinai sutvarkomos?

Dar vienas klausimas: kiek iš beveik milijono tonų buvo fiziškai patikrinta? Kiek siuntų tirta laboratorijose? Kiek nustatyta klaidingo klasifikavimo atvejų? Kiek siuntų grąžinta?

Jeigu valstybė negali atsakyti į šiuos klausimus, kaip ji gali užtikrintai kalbėti apie veiksmingą kontrolę?

Dokumentus pateikia vežėjas. Priėmimą registruoja atliekų tvarkytojas. Tvarkymo rezultatus taip pat deklaruoja atliekų tvarkytojas. Valstybės institucijos kaupia ir apibendrina duomenis.

Tačiau kas objektyviai gali patvirtinti, kad deklaruotas perdirbimas iš tiesų įvyko? Kad atliekos buvo būtent tokios sudėties, kokia nurodyta dokumentuose? Kad pavojingos priemaišos nebuvo paslėptos po nekaltai skambančiu atliekų kodu?

Ar tik nesame sukūrę sistemos, kurioje atliekų verslas deklaruoja, valstybė nekontroliuoja, o visuomenei belieka tikėti?

Ir čia atsiranda dar viena, galbūt pati jautriausia temos pusė – pinigai. Atliekų tvarkymas yra gan pelningas verslas. Didelis verslas. Vienam atliekos – našta, kitam – pelningas pajamų šaltinis. 

Tačiau jeigu dėl mažesnių „tvarkymo“ kaštų atliekos per kelias valstybes keliauja pas mus, o kontrolė nesugeba patikimai atsekti galutinio rezultato, kyla klausimas, ar Lietuva netampa pigesne svetimų aplinkosauginių problemų sprendimo vieta.

Kas uždirba iš atliekų importo, o kas sumoka už taršą, atliekų tvarkymo infrastruktūrą ir galimas ilgalaikes ekologines pasekmes?

Tai ne vien ekonominis klausimas. Tai visuomenės sveikatos, aplinkosaugos, valstybės reputacijos ir galimų piktnaudžiavimų klausimas.

Būtent todėl Seimo Audito komitetas neapsiribojo diskusijomis ir kreipėsi į Generalinę prokuratūrą.
Gautas atsakymas reikšmingas.

Dalis komiteto pateiktų aplinkybių perduota Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriui spręsti dėl viešojo intereso gynimo priemonių taikymo.

Tai aiškus signalas, kad komiteto iškelti klausimai vertinami ne tik politiniu, bet ir teisiniu lygmeniu.

Ir čia jau nebeužteks gražių ataskaitų, skambių žiedinės ekonomikos deklaracijų ir pasakojimų apie tvarumą.

Juk nenorime tapti Europos šiukšlynu, kuriame pelnas privatus, taršos rizika – visuomeninė, o vis didesnės sąskaitos už atliekų tvarkymą Lietuvos gyventojams.

Štai dėl ko pagaliau reikia suskaičiuoti ne tik įvežamų atliekų tonas ir verslo pajams, bet ir tikrąją šio verslo kainą Lietuvai.