°C
      2024 03 29 Penktadienis

      Gintaras Furmanavičius: Nesekmadieniniai skaitiniai # 58

      Nuotrauka: Pixabay.com | Minfo koliažas

      Autorius: Gintaro Furmanavičiaus Facebook įrašas
      2021-04-16 11:00:00

      „Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities”, – sakė mūsų tautos žadintojas ir patriarchas Jonas Basanavičius. Taip, tas pats, kurį jau norima švelniai ištrinti iš mūsų istorijos. Prieš mėnesį savo socialinėje paskyroje Darius Kuolys rašė: „Ir darsyk apie istoriją - šį kartą apie istoriją mokykloje. Apie jaunųjų istorikų neseniai parengtą naują mokyklinę istorijos programą, kuri bene pirmąsyk šią savaitę buvo kolegų viešiau aptarta. [...] Graudu, kad šiame sąraše nutylėta kertinė Jono Basanavičiaus asmenybė. Programos citata: "Valstybės tėvai ir motinos: pasirinktos politinės asmenybės biografijos aptarimas (Felicija Bortkevičienė, Aleksandas Stulginskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Antanas Smetona ar kt.)".

      Pastaruoju metu akylesni visuomenės nariai nesunkiai pastebi, kad istoriją bandoma gana grubiai ir vulgariai perrašyti. Tame pačiame Dariaus Kuolio rašinyje taip pat kalbama apie tai: „Gerai, kad istorijos pamokose mokiniai bus supažindinti su svarbiausiomis Kovo 11-osios Respublikos asmenybėmis: Vytautu Landsbergiu, Algirdu Brazausku, Valdu Adamkumi, net Dalia Grybauskaite. Kartu su Vytautu Landsbergiu programoje iškeliamas ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis: mokytojams teks paspėlioti, ar kaip vienintelis XX amžiaus architektas, ar kaip vienintelis Laikinosios vyriausybės narys? Tik keista, kad programą rašiusiems jauniesiems istorikams nepasirodė verti dėmesio nei Sąjūdį kūręs Romualdas Ozolas, nei Lietuvą 1990-aisiais pasaulyje reprezentavusi pirmoji Respublikos premjerė.” Man nuoširdžiai sunku suprasti, kaip KGB absolventė Dalia susijusi su Kovo 11-taja, bet tai tikriausiai todėl, kad istorija mokykloje nebuvo mano stiprioji pusė.

      Tendencijos stebinti neturėtų. Juk yra posakis, kad istoriją rašo esantys valdžioje. O žinant, kiek skeletų yra dabartinės valdžios ir ją už virvučių tampančių veikėjų spintose nestebina, kad kai kurie istorijos faktai ir amžininkų pasakojimai iki šiol neduoda ramybės save kitaip norintiems pavaizduoti Nepriklausomybės šaukliams. Jų laukia sunkus darbas. Jie turėtų žinoti, kad ištrinti žmonių atmintį yra daug sudėtingesnis darbas, nei pakeisti Rezistencijos ir genocido centro vadovą, pasinaudojant papildomomis socialdemokratų arklio galiomis konservatorių vairuojamame Seimo buldozeryje.

      Aš labai maloniai nustebau, kai šią savaitę buvau pakviestas dalyvauti grupės iškilių žmonių pasitarime dėl Lietuvos Poeto (didžioji raidė - ne klaida) Justino Marcinkevičiaus atminimo įamžinimo. Kaip tik šiemet simbolinę Lietuvai dieną -Vasario 16-tąją suėjo jo mirties dešimtmetis. Ar kas nors prisimena kokį nors tos datos paminėjimą? Aš - ne. Todėl labai gera žinoti, kad yra žmonių, kuriems ne vistiek. Ir jie pradeda nuo savęs. Daugelis jų asmeniškai pažinojo ir bendravo su Poetu. Man, deja tokios laimės neteko. Sunku suvokti, kodėl toks garbingas ir šviesus žmogus buvo ir yra taip toli nustumtas į istorijos paraštes. Juk lygiai tą patį su juo darė ir iki Nepriklausomybės buvęs režimas. Kai pagalvoji, o gal todėl, kad visi dydžiai pasimato palyginamume. Ir kai šalia tokios asmenybės prilygini tuos, kurie save mato ir įvardina Nepriklausomybės apologetais, jų menkumas tiesiog drasko akis.

      Tuomet geriau ir paprasčiau tokį žmogų trinti iš visur: iš atminties, iš istorijos, iš viešojo gyvenimo. Tada ir ta apologetų menkysta būna ne tokia akivaizdi.

      Matant žmones, kurie ėmėsi istorinės tiesos atkūrimo neabejoju, kad šis darbas bus pabaigtas iki galo: paminklas Justinui Marcinkevičiui tikrai stovės. Be abejo, kliūčių bus daroma labai daug, nes režimui Poetas labai nepatogi asmenybė. Vilius Kavaliauskas papasakojo, kokius kryžiaus kelius teko nueiti, kol Vytis galiausiai atsidūrė Kaune. Jei reikės, Kaunas priims ir Poetą. Vilniaus biurokratai mieliau koncentruojasi į misionierių sodus ir brangiausius Europoje stadionus.

      Minėtos bendraminčių grupės siela yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos narys Vitas Tomkus - žmogus, sugebantis išlįsti per adatos skylutę net ir ten, kur nėra adatos. Tai yra garantija, kad idėja nebus numarinta.

      Tikriausiai mažai, kad žino, kad Justinas Marcinkevičius parašė preambulę Lietuvos Konstitucijai. Jis suvokė teisingumą plačiausia prasme, tokia, kokios šiandien mes pasigendame net ir kalbėdami apie pačią Konstituciją, į kurią kojas jau kuris laikas sėkmingai valosi valdančioji klika su nelegitimiu Konstitucinio teismo pirmininku priešakyje.

      Niekas nesiginčys, kad teisingumas turi būti atstatytas ir Poeto atminimas turi būti įamžintas deramai ir tinkamoje vietoje. Ciceronui priklauso mintis: „Istorija – tikras praeities liudininkas, tiesos šviesa, gyvoji atmintis.”

      Neleiskime dabarčiai užgesinti tiesos šviesos ir ištrinti gyvosios atminties.

      Skaityti komentarus