Šiandien pateikiau Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas – ir joms buvo pritarta. Tai svarbus žingsnis, bet kartu ir signalas, kad problemos mastas yra rimtas.
Kiek dar galima taikstytis su tuo, kad viešieji pinigai leidžiami neatsakingai, o kontrolės mechanizmai veikia silpnai?
Akivaizdu: pirkimai neparuošiami tinkamai, tiekėjai pasirenkami abejotinais pagrindais, o sutarčių kontrolė – skylėta. Ir dar blogiau – net tada, kai Valstybės kontrolė ir Viešųjų pirkimų tarnyba aiškiai parodo trūkumus, dalis institucijų tiesiog… ignoruoja rekomendacijas. Tai jau nebe klaidos – tai sistema, kuri leidžia švaistyti milijonus.
Ir visa tai vyksta tuo metu, kai žmonės veržiasi diržus. Kai kiekvienas euras skaičiuojamas. Tuo tarpu ypač jautriose srityse, kaip Krašto apsaugos ministerijoje, per „skubos tvarkas“ prasisuka tarpininkai ir sprendimai, kuriems trūksta skaidrumo ir atsakomybės.
Todėl šie įstatymo pakeitimai nėra „dar viena biurokratinė iniciatyva“. Jie būtini tam, kad:
– kontrolė būtų reali, o ne popierinė,
– rekomendacijos būtų vykdomos, o ne ignoruojamos,
– pinigai būtų naudojami atsakingai, o ne „kaip išeina“.
Turime pagaliau sukurti sistemą, kur Viešųjų pirkimų tarnyba galėtų laiku reaguoti ir turėtų realius svertus priversti taisyti klaidas, o ne tik stebėti jas iš šono.
Nes valstybės pinigai – tai mūsų visų pinigai. Ir su jais reikia elgtis atsakingai.
Skaityti komentarus