Todėl net ir šiandien pakanka tik truputį pasireguliuoti požiūrį ir gali gyventi tarsi kuoktservatoriai būtų praėjęs blogas sapnas.

O jų valdymas mentaliteto analizės požiūriu man primena vėlyvąjį feodalizmą. Lietuvoje tai nuo 18 a. pabaigos iki baudžiavos panaikinimo (1865 m.)

Tai buvo įvairių idėjų proveržio amžius. Švietimo amžiaus idėjos užvaldė vietinius palocius.Dvarininkai, negana kad valstiečiai jiems kantriai dirba, ėmė rūpintis kad jų vergams būtų geriau gyventi - suorganizuodavo mokytoją pamokyti vaikus skaityti, apmokydavo galvotesnius įvairių mandrų amatų, tokių kaip parfumerija, muilo virimas ir pan. Žodžiu, tai buvo amžius, kai greta idėjų išlaisvinti vergus vyravo ir kita - pasirūpinti kad tavo nuosavybėje esančių baudžiauninkų gyvenimas būtų šviesesnis.

Tokia tad neprašoma geradarystė. Tikriausiai nereikia ir sakyti, tai buvo ne toks jau nesavanaudiškas gerumas. Didikas norėjo nuo savęs nusimesti sąžinės priekaištus kai būti vergvaldžiu jau nebeatrodė kieta. Todėl ir prisigalvodavo visokių tokių gerumo schemų.

Tuo tarpu baudžiauninkai gaudavo gerumo per prievartą. Jeigu su tuo gerumu kas nors pasisukdavo ne taip, spėkite ką dėl to kaltindavo dvarininkas?

Tokį tad šleikštų gerumą įžvelgiu ir šiandien. Pišas su Dulkiu kompensuoja kokius tai savo kompleksus piršdamas mums gerumą per prievartą, o kai nieko gero iš to nesigauna, kaltina savo vergų tamsumą.

Kaip rašiau aukščiau, šiose žaidimuose jums neprivalu dalyvauti, tačiau neretas dalyvauja - to priežastis yra jo mentaliteto ypatybės. Jam buvo nepakenčiamai blogai gyventi laisvėje, o dabar jis jaučiasi sugrįžęs namo. Dažnas taip ir nesusiprato prisiimti atsakomybės už savo sveikatą, todėl ja rūpintis mielai permetė Pišui.