Šiandien Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) pagaliau atliko parlamentinę Lietuvos integruotos oro erdvės gynybos sistemos kontrolę, kuri, mano įsitikinimu, turėjo įvykti dar prieš mėnesį ar pusantro.

Dėl šio patikrinimo vilkinimo teko ne kartą rimtai susikirsti su krašto apsaugos ministru. Jau buvau pradėjęs manyti, kad ministras paprasčiausiai neturi ką parodyti ir todėl stengiasi atidėti parlamentinę kontrolę.

Tačiau šiandien pagaliau pamatėme, ką iš tikrųjų turime, kaip tai veikia ir kiek dar turime nuveikti!

NSGK nariai buvo išsamiai supažindinti su Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų turimomis oro gynybos sistemomis, jų pajėgumais ir veikimo principais.

Susipažinome su trumpojo ir vidutinio nuotolio oro gynybos sistemomis, ugnies valdymo centro darbu, radarais, sensoriais, paleidimo įrenginiais, ryšių mazgais bei kita oro gynybai naudojama įranga.

Pasitelkę kariuomenės sraigtasparnius, lankėmės ir skirtingose oro erdvės stebėjimo sistemų dislokavimo vietose.

Taip pat apsilankėme Karmėlavoje, kur veikia Baltijos šalių oro erdvės stebėjimo ir kontrolės sistemos centras, integruotas į bendrą NATO oro erdvės stebėjimo ir gynybos sistemą. Čia susipažinome su centro darbu ir tuo, kaip realiuoju laiku stebima bei kontroliuojama mūsų valstybės oro erdvė.

Plačiau ir išsamiau apie patikrinimo rezultatus papasakoti negaliu, nes didelė dalis mums pateiktos informacijos yra įslaptinta, todėl viešai atskleisti konkrečių pajėgumų, techninių charakteristikų ar kitų jautrių detalių draudžiama.

Tačiau galiu pasakyti vieną svarbų dalyką.

Nors šiandien pamatėme išties nemažai, susipažinę su jau pradėtais ir dar tik planuojamais įgyvendinti projektais, aiškiai supratome, kad Lietuvos oro gynybos srityje dar turime padaryti labai, labai daug!

Ir čia būtina aiškiai atskirti du dalykus.

Lietuvos kariuomenės Karinės oro pajėgos mūsų valstybę saugo ir saugos visomis turimomis priemonėmis. Tačiau kariuomenė gali naudoti tik tuos pajėgumus, kuriais ją aprūpino valstybė, o ne visus, kurių šiandien realiai reikia.

Todėl atsakomybė už būtinų pajėgumų sukūrimą, įsigijimų spartą ir tinkamą gynybos sistemos vystymą pirmiausia tenka Krašto apsaugos ministerijai ir jos politinei vadovybei.

Milijardinės investicijos į gynybą savaime negarantuoja saugumo. Svarbiausia, kad jos laiku virstų realiais, tarpusavyje suderintais ir veikiančiais gynybos pajėgumais!

Krašto apsaugos ministerijai reikia ne gražių pristatymų, o profesionalaus darbo, aiškių prioritetų, konkrečių rezultatų ir atsakomybės už priimtus sprendimus.

O kad ministerija nesisuktų kaip voverė rate, nevilkintų sprendimų ir laiku įgyvendintų valstybės gynybai būtinus projektus, reikalinga rimta, principinga ir nuolatinė parlamentinė kontrolė.

Būtent tai NSGK privalo užtikrinti. Nuolat, reikliai ir be jokių išlygų!

Nes Lietuvos oro erdvės saugumas nėra vien ministerijos reikalas. Tai visos valstybės ir kiekvieno jos žmogaus saugumo klausimas