°C
      2020 06 03 Trečiadienis

      Vestuvių koordinatorė: kartą jaunuosius teko sutuokti ir pačiai

      Nuotrauka: Egle Jo. nuotr.

      2018-09-02 10:00:00

      Kas yra vestuvių planuotas, suprasti paprasta, tačiau... Kas yra vestuvių koordinatorius? Už ką jis atsakingas? Kokios jo pareigos? Kokį vaidmenį jis atlieka vestuvių dieną? O gal... tarp vestuvių koordinatoriaus ir planuotojo galima dėti lygybės ženklą? Į klausimus atsako, patirtimi ir patarimais dalijasi vestuvių planavimo studijos „It‘s A Match“ įkūrėjos: Edita Noreikė ir Mantė Kandrotaitė.   

      Prie vestuvių planuotojų daugelis jau įprato, o štai vestuvių koordinatorius skamba gana miglotai, tad, kas yra vestuvių koordinatorius? Kokios jo pareigos ir atsakomybės?

      Edita: Vestuvių koordinatorius yra atsakingas už sklandžią visos vestuvių dienos veiklą. Koordinatoriaus pareiga – vykdyti dienos planą ir spręsti tai, kas nevyksta pagal planą. Iš esmės, ši rolė vestuvėse yra ganėtinai senas reiškinys. Anksčiau jaunieji prašydavo liudininkų ir piršlių pagalbos. Dabar mielai samdo profesionalą ir nebekvaršina galvos nei sau, nei svečiams.

      Mantė: Vestuvių koordinatorė nuo planuotojos skiriasi tuo, jog yra atsakinga būtent už šventės dienos sklandžią eigą, o ne patį jos planavimą. T. y. jaunosios puokštės pristatymą, kai ji ruošiasi, bendravimą su tiekėjais šventės dieną tam, kad būtų užtikrinta, jog šie laiku atsirastų tam tikroje vietoje, kad savo darbą atliks būtent taip, kaip jis turi būti atliktas. Su koordinatore klientai paprastai susitinka keletą kartų ir nuodugniai aptaria visos dienos eigą, ji perima visus kontaktinius duomenis, o vestuvių dieną – ir patį „vairą“ į rankas. Kaip minėjo Edita, anksčiau jaunieji šias pareigas paskirdavo šventės svečiams, tačiau koordinatorės pliusai – patirtis šioje sferoje, prireikus – reikiami kontaktai. Ir, žinoma, tai, jog būtent koordinatorė – būna vienas žmogus, galintis atsakyti į visus su šventės eiga susijusius klausimus ir taip užtikrinti, jog svečiai džiaugtųsi švente be jokių rūpesčių. Ko gero, tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų šalyje ši paslauga tampa vis populiaresnė. Kitas argumentas dažnai būna kaina, kuri, palyginus su vestuvių planuotojų paslaugomis, yra prieinama didesnei visuomenės daliai.

      Šiandien jūs – „It‘s A Match“ komanda, kodėl pasirinkote dirbti kartu?

      Edita: Sakyčiau, kad darbą komandoje pasirinkome iš baimės. Bijojom pradėti, bijojom nesėkmių. Bijojom dirbti ir kartu, nes esame labai skirtingos.

      Mantė: Pradėti savo veiklą vienam – žingsnis, kuriam pasiryžti nėra itin lengva. Taip buvo ir mūsų atveju. Abi turėjome idėjų, abiejų jos buvo panašios. Aš visada žinojau norinti planuoti vestuves, o Edita jautė aistrą dekorui. Abi turėjome patirties, bet stokojome drąsos pirmam žingsniui. Dabar manau, kad svarbu turėti žmogų, su kuriuo galėtum valandų valandas kalbėti apie staltieses ir žvakidžių spalvas! Ne kiekvienas gali tai pakęsti! (Juokiasi.) Būtent taip mudvi ir bendraujam. Visas kūrybinis procesas dirbant dviese atrodo daug įdomesnis. Be to, mūsų skoniai nėra visai panašūs, todėl ir rezultatas dažnai nustebina. Be to, darbo tikrai daug daugiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pamatėme, jog norint užtikrinti kuo kokybiškesnę paslaugos kokybę, verta šią paslaugą suteikti dviese.

      Papasakokite, kaip apskritai atradote tokią veiklą, kaip susidomėjote? Gal toks darbas buvo svajonė?

      Edita: Niekada apie tokį darbą nesvajojau. Visada ir visur man buvo svarbi estetika, visada patiko ką nors kurti, planuoti. Šeimoje niekam nėra nauja ar keista, kai net prieš menkiausią išvyką rašydavau planą, piešdavau schemas. Ir tai dariau ne dėl to, jog ko nors nepamirščiau, man tiesiog patiko procesas. Šioje veikloje susijungia viskas, ką kažkada laikiau privalumais.

      Mantė: Visada žinojau, kad noriu planuoti vestuves. Gal kokioje trečioje klasėje taip nusprendžiau. Nors dievaži, neturiu supratimo, kaip tokią profesiją tada sugalvojau. (Juokiasi.) Kai reikėjo rinktis studijas, pasukau saugesniu keliu, bet jau mokydamasi žinojau, kur mano keliai suks toliau, tik dar nežinojau, kaip. Vieną dieną labai netikėtai radau vestuvių planuotojos darbo praktiką pietvakarių Prancūzijoje. Vos po dviejų dienų jau buvau kitame Europos krašte ir įsisukau į savo pirmąjį vestuvių sezoną. Viskas buvo kaip įsivaizdavau – nebūtinai lengva, bet man tai kėlė didelį pasitenkinimą. Vestuvės toje šalyje atrodo kiek kitaip – ilgos sūrių ir vyno degustacijos. Reikia spręsti, ką patiekti svečiams, dideli atstumai, kuriuos privalai įveikti norėdama gauti būtent tai, ko ieškai šventei ir galiausiai visai kitoks požiūris į paslaugą ir patį klientą. Grįžusi į Lietuvą, iš pradžių gelbėjau draugams ir pažįstamiems planuojant jų vestuves, o vėliau su Edita pradėjome savo bendrą veiklą.

      Ar atsimenate pirmąsias vestuves, kuriose dirbote, kokie įspūdžiai? Ar jaudulys ėmė viršų?

                           Edita: Žinoma atsimenu, ne taip seniai ir buvo. Aš nesijaudinau. Turbūt šioje veikloje jaudulio daug būti ir negali, nes tai labai persiduoda aplinkiniams, o mes ir esame tam, kad visi būtų ramūs! (Šypsosi.)

                           Mantė: Puikiausiai. Labiausiai pamenu tai, jog be perstojo galvojau, kaip viską atlikti taip gerai, jog vėliau, po kelerių metų, nereikėtų raudonuoti prisiminus pirmąsias vestuves. Kol kas, manau, kad tai įgyvendinti pavyko. (Šypsosi.)

      Papasakokite, kaip atrodo jūsų darbo diena, pavyzdžiui, vestuvių šventė? Su kokiais iššūkiais, problemomis susiduriate?

      Edita: Koordinavimo darbai prasideda likus maždaug savaitei iki vestuvių. Tai „protingas“ laikas susisiekti su už ceremoniją atsakingais žmonėmis, tiekėjais, vedėjais ir pan. Pati vestuvių diena prasideda anksti, keliamės apie 4–5 ryto ir dažniausiai vykstame į šventės vietą. Įsitikiname, kad atvažiuotų visas inventorius, pasirūpiname, kad šventės vieta atrodytų taip, kaip planuota. Tai užima labai didelę dalį dienos. Dažniausiai būname nusimatę apie valandą laiko sau – persirengti, papietauti, išgerti kavos, bet dar niekada tiek laiko neturėjome. Kiek pamenu ir pavalgyti dar niekad nespėjome. (Šypsosi.) Tada vykstame į ceremonijos vietą. Ten dirbame dviem frontais. Viena bendrauja ir kuruoja svečius, kita laukia jaunųjų. Dažnai jaunieji nori susitikti tik prie altoriaus – šis momentas labai svarbus.

      Mantė: Nors dažnai sakoma, kad koordinatorė dirba tik šventės dieną, kaip minėjo Edita, darbai pradedami likus bent penkioms dienos iki vestuvių. Šventės diena paprastai būna ne darbo diena, o darbo para – viskas prasideda vėlai naktį ar labai anksti ryte ir baigiasi lygiai taip pat. (Šypsosi.) Anksti ryte gali tekti stovėti ant kopėčių kabinant lemputes ar nešioti stalus, o vėliau, mašinoje, taisytis makiažą, greitai vilktis suknelę ir su plačia šypsena pasitikti šventės svečius.

      Gal galite pasidalinti kokia nors juokinga istorija, nesusipratimu, įvykusiu darbo metu?

      Edita: Nesusipratimai yra kasdienybe!

      Mantė: Paantrinsiu. Tikrai, be jokių išimčių, kiekviena šventė nepraeina be bent minimalių „nuotykių“. Istorija, labiausiai įsiminusi man, įvyko Prancūzijoje. Ceremonijoje nepasirodė porą sutuokti turėjęs žmogus (angl. Celebrant), tada man teko greitai įsikūnyti į jo rolę... ir sutuokti jaunuosius. Prancūzijoje nevietiniams atliekamos ceremonijos jokios juridinės galios neturi, tačiau paprastai svečiai to nežino, o ir neturi sužinoti, tad teko imtis ir tokių pareigų. (Šypsosi.) Kartą į šventės vietą atsakingi asmenys labai vėlavo pristatyti tortą. Ir tas „vėluojantis“ tortas buvo supainiotas su gedulingų pietų desertu ir atrodė kaip juodas kryžius, kurį teko bet kokiu būdu paversti „vestuviniu“. Išties, dirbant su vestuvėmis, privalai mokėti bent minimaliai pertepti tortą, susiūti sukneles, vairuoti įvairių gabaritų transporto priemones, būti aukle ar animatore, barmene, miksuoti kokteilius ir rišti gėlių puokštes. Kitaip gali pražūti! (Juokiasi.)

      Kaip manote, kokias klaidas dažniausiai daro jaunieji ruošdamiesi savo šventei, o gal ir pačią vestuvių dieną? Ką patartumėte?

      Edita: Mano manymu, vienas svarbiausiu dalykų – vestuvių šventės vieta. Reikėtų įvertinti turimą inventorių, personalą, maistą ir pasidomėti ribojimais. Jei ribojimų yra daugiau nei galimybių, ieškokite kitos vietos. Taip pat siūlyčiau vengti vietų, kurios turi savo įsivaizduojamą šventės šabloną. Yra begalė puikių restoranų, vilų, dvarų, kurie lygiai taip pat kaip jūs – nori kurti išskirtinę šventę. O tiekėjus reikėtų rinktis tik tuos, kuriais pasitikite. Pasitikėkite ir mėgaukitės savo diena.

      Mantė: Investuokite į šventės vietą, tai vėliau padės sutaupyti. Venkite dviejų ar trijų skirtingų tonų „šventės spalvų“ – tai apsunkina organiško dekoro sukūrimą. Paskutinę dieną pasilikite atsipalaidavimui. Galiausiai, mano dažniausiai kartojamas sakinys – PASIMĖGAUKITE. „Gerkite“ į save kiekvieną momentą, nes jis labai ypatingas ne dėl tobulai išpildyto grafiko, bet dėl jus supančių žmonių, leiskite sau atsipalaiduoti.

      Skaityti komentarus