°C
      2019 06 18 Antradienis

      „Urvinė mama" Lina Rastokaitė: „Vaikai gyvenimą apverčia aukštyn kojomis"

      Nuotrauka: Lina Rastokaitė: VŠĮ Baltic music nuotr.

      Autorius: Akvilė Medinytė | VŠĮ Baltic music
      2019-04-22 19:00:00

      Pusantrų metų sūnų Herkų auginanti aktorė Lina Rastokaitė pasakoja, kad susilaukus vaiko gyvenimas staiga apvirsta aukštyn kojomis. Jame atsiranda begalės kurioziškų situacijų, juoką ir pyktį keliančių akimirkų, keistų baimių, abejonių ir neįtikėtinų džiaugsmų. Visais šiais savo ir kitų mamų patyrimais aktorė dalinasi monospektaklyje- komedijoje „Urvinė mama".

      Kokios pirmos mintys šovė į galvą perskaičius pjesę „Urvinė mama"?

      Aš šią pjesę pirmą kartą perskaičiau ką tik susilaukusi sūnaus. Tuo metu Herkui  buvo vos 2 mėnesiai. Tada pagalvojau: „Dieve, Dieve, ar manęs visa tai laukia?". Tuo metu dar neturėjau patirties auginant vaikus, tad man buvo smalsu ir keista, ar tikrai moterys savotiškai išeina iš proto jų susilaukusios? „Urvinę mamą" pradėjau repetuoti, kai vaikui buvo šiek tiek daugiau nei metai. Per šį laiką aš nebuvau išmiegojus nei vienos nakties, nei vienos pilnos, ramios nakties. Dabar, praėjus porai metų, galiu drąsiai pasakyti: „Tikrai, taip", vaikai ne tik gyvenimą apverčia aukštyn kojomis, bet ir padeda „išeiti iš proto".

      Kaip apibūdintumėte šį spektaklį? Apie ką jūsų nuomone jis yra?

      Jei trumpai, jis apie tai, kad viskas absoliučiai pasikeičia, kai tu susilauki vaikų. Manau, kad man ši mintis būtų niekinė, ničnieko nereikštų, jei pati netūrėčiau vaiko. Pasikeičia viskas iki menkiausios smulkmenos, iš anksto net negali nutuokti, kaip labai tai įvyks. Juokauju, kad ankščiau valgydavome prie didelių stalų ir sėdėdavome ant didelių kėdžių, dabar mes sėdim ant mažų kėdučių, šalia vaikiškų staliukų ir pokalbiai čia vyksta labai maži... „Urvinė mama" yra apie didžiuosius pokyčius susilaukus vaiko ir kaip mes, mamos, į juos reaguojame, ar tai veda mus iš proto, ar galiausiai mes su jais susitaikome, ar pradedame ironizuoti... Visa tai pasakojama linksmai, be liūdesio.

      Spektaklyje kviečiu apsilankyti tuos žmones, kurie nori smagiai praleisti vakarą. Jame mes tikrai neanalizuosime ką reiškia būti motina iš didžiosios raidės, nes mes tokiomis esame gyvenime. Čia mes susirenkame gerai praleisti laiką, pabūti drauge, pasijuokti iš mums gerai žinomų situacijų.

      Kas buvo sunkiausia kuriant šį vaidmenį?

      Sunkiausia? Atrodo, kad visas spektaklis kūrėsi lengvai ir natūraliai. Kurdama patį moters personažą, jos įvaizdį, daug kalbėjau ir konsultavausi su draugėmis. Beveik visos mano draugės yra daugiavaikės mamos. Labai dėl to džiaugiuosi, nes galėjau kalbėti su jomis skirtingomis temomis, išgirsti jų patirtis ir nuomones. Dabar šį etapą atsimenu, kaip labai lengvą ir fainą.

      Jūsų kuriama veikėja, tarsi, prabyla daugelio mamų balsų, pasakoja bendrą jų istoriją. Ar spektaklyje yra scenų iš jūsų asmeninio gyvenimo?

      O, taip! Spektaklyje tikrai yra tokių bajriukų, kurie paimti visiškai iš gyvenimo. Absoliučiai tikri. Tikiu, kad jie yra labai atpažįstami ir daugelis mamų juos žino, nes tikrai yra buvusios identiškose arba labai panašiose situacijose. Tai suteikia spektakliui gyvumo ir nuoširdumo, todėl urvinė mama tampa artima žiūrovui.

      Dažnai spektakliuose įvyksta juokingų, neplanuotų situacijų. Koks įsimintiniausias įvykis nutiko vaidinant „Urvinę mamą"?

      Ha, na, gerai papasakosiu. Tai įvyko per premjerą! Viskas taip gerai ėjosi, viskas taip sklandžiai vyko, viskas taip pagal planą dėliojosi... ir tik bac baltas lapas! Teatre tai reiškia, kad aktorius nebežino ką toliau turėtų sakyti. Ir aš žinau, kad užkulisiuose, už širmos kolegė Gintarė Latvėnaitė yra palikusi labai gerą planelį, kuriame surašyta kas po ko turi vykti. Galvoju, kaip man iki jo nubėgti? Ir staiga šovė mintis! Aš tik čiupt sau už krūtinės, „Uoj pienas išbėgo" ir išbėgau nuo scenos. Staigiai pasižiūrėjau kas parašytą plane, grįžtu ant scenos, „Uoj, kaip gerai, kad tas pienas neišbėgo" ir toliau tęsiu vaidinimą. Viskas pavyko taip natūraliai, kad žiūrovai net nesuprato, kas įvyko. Tik Gintarė žinojo, kad kažkas buvo ne taip. Vėliau juokėmės, kad aš už krūtinės griebiausi, nors mintyje turėjau pieną verdantį ant viryklės.

      Skaityti komentarus