°C
      2019 09 16 Pirmadienis

      TV laidos „Farai“ herojus pareigūnas Dalius Mackela: „Visuomet norėjau dirbti ten, kur galėčiau padėti žmonėms“

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      2018-04-03 11:00:00

      80 procentų situacijų, su kuriomis teko susidurti dirbant policijos darbą, buvo sukelta žmonių, kurie buvo apsvaigę.

      Jo dirbančio gatvėse nepamatysime – pareigūnas Dalius Mackela po 17 metų tarnybos dabar savo patirtimi dalinasi su tais, kurie žengia pirmuosius žingsnius policininko uniformos link. D. Mackela už tarnybą yra gavęs ne vieną apdovanojimą. Užaugęs Kauno Kalniečių mikrorajone, buvęs problematiškas paauglys, išbandęs save ir kaip medikų padėjėją, jis rado savo pašaukimą. „Visuomet norėjau dirbti ten, kur galėčiau padėti žmonėms“, - atvirame pokalbyje sako D. Mackela. Labiausiai jis vertina žmogišką bendravimą ir sąžiningumą. D. Mackela taip pat buvo galima išvysti populiarioje TV laidoje „Farai“.

      Kaip apibūdintumėte save žmogui, kuris nėra apie Jus girdėjęs?

      Visų pirma, prisistatyčiau vardu - Dalius. O apibūdinčiau save kaip Lietuvos respublikos pilietį, kuris labai myli savo tėvynę, šeimą ir profesiją, kurią pasirinko.

      Kokios Jūsų pagrindinės gyvenimo vertybės, kuriomis vadovaujatės?

      Mano esminės vertybės gyvenime: sąžiningumas, teisingumas, žmogiškumas, nuoširdumas. Svarbu būti sąžiningu, nes tuomet esi laisvas bendraujant su žmonėmis. Juk ir patarlė sako, kad „melo kojos yra trumpos, ir jomis toli nenueisi”, galima tik laikinai ką nors apgauti. Taip apibendrinčiau, nepriklausomai nuo to, kad priklausau struktūrai, kuri vadinama jėgos struktūra. Tačiau žmogiškumas yra pagrindinis dalykas, nes be šios vertybės gyvenime niekaip. Didžiąją dalį mūsų darbo sudaro bendravimas su žmonėmis. Mes turim išklausyti juos, padėti jiems ir tokiu atveju jų problema tampa mūsų problema. Nes, jeigu į tą problemą pasižiūrima kaip į visiškai svetimą, tuomet mažėja suinteresuotumas išspręsti tą problemą.

      Koks Jūsų dabartinis gyvenimo tikslas?

      Na, tikriausiai kaip ir daugumos žmonių, tiesiog būti laimingu.  O laimė prasideda nuo to, ar šalia esantys žmonės yra laimingi. Tuomet natūralu, kad ir pats tampi tos aplinkos dalimi. Tačiau pirmiausia laimingu reikia jaustis viduje. Mes galime apsimetinėti ir meluoti, kad iš tikrųjų esame laimingi, nors tik sėkmė, kad mes gauname  didesnį ar mažesnį atlyginimą, apdovanojimus, pagyrimus, galbūt dar kažką, bet tai nėra laimė. Galiausiai, aibė žmonių to sulaukia kadien, bet viduje pas juos yra tuštuma.  Laimė turi būti daugiau ar mažiau neapčiuopiama, nes, jeigu ją galima apčiuopti, tuomet ji gali būti greitai pavogta.

      Koks įvykis Jus paskatino pasirinkti policijos profesiją?

      Įvykių ir priežasčių, dėl ko pasirinkau šią profesiją, buvo net kelios. Visų pirma, viduje jaučiau, jog aš noriu dirbti ten, kur galėčiau padėti žmonėms.  Kuomet įstojau į policijos mokyklą, man buvo apie 21 metus. Tačiau aš jau nuo paauglystės ėjau link to. Pirmiausiai, važinėdavau į tokias internatines mokyklas, kur būdavo žmonės su specialiais poreikiais. Atiduodavau savo laisvą laiką žmonėms, kurie turi fizinę, psichinę negalią, bei gyvena be artimųjų. Tuo metu atrodė, jog jiems nepasisekė visiškai. Su grupe žmonių vykdavome pas juos, kur leisdavome vakarus ir savaitgalius, tiesiog būdavome su jais ir bendraudavome. Įsivaizdavome, jog mes kažką atiduodame, nes įspūdis iš pradžių buvo šokiruojants: ten būdavo žmonės be kojų ir rankų, invalidų vežimėliuose.  Po ilgesnio bendravimo su tais žmonėmis pajusdavau, jog jie turi daugiau negu mes. Ateidavome duoti ir padėti, bet grįždavome vėl pas juos, nes patiems ten būdavo malonu būti, ir tie žmonės labai daug duodavo atgal.
      Taipogi, Kaune sekmadieniais eidavome į onkologinę ligoninę, ten būdavo tokia jaunimo grupė, vykdavo šv. Mišios ir po jų likdavome pabendrauti. Vieniems žmonėms būdavo likusios kelios dienos gyventi, kitiems daugiau ar mažiau. Su jais kalbėdavome apie viltį, o pas tuos žmonės, kurie negalėdavo ateiti, eidavome į palatas. Vėlgi, gaudavosi toks atsakas. Mes ateidavome pabūti, bet suprasdavome, jog žmogiškas bendravimas praturtina visapusiškai pačius, tiek duodant, tiek nelaukiant, kad gausim atgal kažką.
      Kita įstaiga buvo mano darbovietė. Dirbau greitosios pagalbos stotyje sanitaru, bei tuo metu mokiausi profesinės technikos mokykloje paramediko specialybės. Pradžia tokio darbo buvo, jog aš turėjau nešti tiktai dėžes, neštuvus su ligoniais, padėti gydytojams. Bėgant laikui patikėdavo daugiau funkcijų ir pamačiau daug gyvenimo. Įprastai mes per dieną vieną kartą matome važiuojant greitosios pagalbos automobilį, o ten dribdamas per dieną važiuodavau dešimt ir daugiau kartų: vieniems vaistų, kitiems dirbtinį kvėpavimą daryti ir kitaip padėti. Daug dalykų pamačiau ten dirbdamas. Per 17 darbo policijoje metų nepamačiau tiek mirčių, kiek dirbdamas ten 3 metus. Ta patirtis padėjo tuo, jog stresinėse situacijoje tapo lengviau priimti sprendimus.
      Kitas įvykis buvo, kai įstojau į aukštają mokyklą ir mokiausi bei dirbau su sunkaus būdo vaikais. Aš nuėjau pas miestelio inspektorių ir paprašiau sąrašo vaikų, kurie yra patys blogiausi nepilnamečiai, juos pasiemėme į tokią grupę. Taip pat važiavome į Vilniaus  mergaičių koloniją. Mes su tais, kaip dabar vadinasi savanoriais, rengdavome vasaros stovyklas. Tiesiog mes buvome jaunimas, kuriems nebuvo tas pats, kas vyksta su tais žmonėmis, kurie kitų akimis atrodo jau buvo nurašyti, nes juk ir daugelis iš mūsų buvome tokie patys, apie kuriuos buvo kalbama, jog nieko nepasieksime. Tačiau kažką gavę, mes nusprendėme tai grąžinti ir surengėme vaikams stovyklą. Stovyklą mes organizuodavome Varėnoje, ir, prieš jai pradedant, mums sakė, jog atsivežus tuos vaikus ir jiems išlipus iš autobuso, jie iškart pabėgs. Tačiau įdomiausia, jog stovyklos metu nei vienas iš jų nepabėgo, o po stovyklos vaikai net nenorėjo grįžti atgal. Mes ten nieko įspūdingo nedarėme. Buvo programa ir tokios elementarios paskaitos. Tačiau visa ko pagrindas buvo žmogiškas bendravimas.
      Na ir paskutinis faktas. Vieną kartą susitikę su vaikystės draugais mes turėjome žaisti futbolą ir vienas mūsų draugas neatėjo. Kai paklausiau kitų, kur jis, man buvo atsakyta, jog jis nebegali ateiti, nes nusprendė tapti policijos pareigūnu. Prieš 21 metus būti policininku atrodė labai blogai, ypač mano draugų tarpe. O kadangi aš jau buvau priemės tokius iššūkius, jog maniau, kad galiu daryti tai, kas kitiems atrodys nepriimtina, sekdamas draugo pavyzdžiu nusprendžiau pats tapti policininku. Tuo metu reikėjo užpildyti anketą, nunešti prašymą ir vėliau sužinojau, jog policijos atstovas vyko į namus ir apsiklausinėjo namo gyventojus apie mane, siekė išsiaiškinti, kokia mano reputacija. Kuomet atėjo pas mano mamą, iš jos išgirdo nuogąstavimą, kad sūnus vėl kažką prisidirbo. Mamai buvo netikėta, jog aš įstojau į policiją, pergyveno jog tai rizikingas darbas. O tėtis tyliai, bet santūriai manimi didžiavosi ir sakė, kad bus stabilus atlyginimas, uniformą gausi, pensija labai greitai. Kaune įstojau į teisės mokyklą, mokiausi ir neįsivaizdavau, koks tas darbas, kaip ir dabar tie, kurie mokosi to neįsivaizduoja. Mokslai truko metus. Po jų prasidėjo realus gyvenimas ir tarnyba, kurią Kaune ir pradėjau.

      Ar galite papasakoti, kokia yra Jūsų darbo specifika?

      Realiai dirbdamas policijoje supratau, dėl ko ta pensija taip greitai. Žmonės dirba dieną ir naktį, aukoja savo gražiausias ir jauniausias dienas, sveikata pradeda šlubuoti dėl naktinio ir stresinio darbo. Turbūt nėra žmonių, kurie skambintų į policiją ir sakytų: „džiaugsmingą dieną turiu". Visada reikia važiuoti spręsti problemų. Dėl tų visų situacijų prabėgus 20 ir daugiau metų to policininko sveikata jau nebebūna geležinė. Bendrai sudėjus, jau dirbu 21 metus, iš jų 17 metų policijoje ir jau 4 metai policijos mokykloje, kur dirbu dėstytoju. Man buvo labai didelis iššūkis ateiti čia dirbti. Pedagoginis darbas yra visiškai nauja patirtis. Kadangi per gyvenimą buvo susikaupus patirtis bendraujant su įvairiais žmonėmis, įgūdžių atrodė šiek tiek ir užteko pradžioje. Toliau mokiausi, nes išdirbus praktinį darbą, reikia įgyti daugiau patirties. Kuomet dirbant ekipaže pasodindavo jauną darbuotoją, tekdavo jį mokyti. O čia galimybė mokyti dideles žmonių gupes, dalytis patirtimi, kurią sukaupiau. Žinoma, be teorijos irgi niekaip, nes, būna, matau pareiguną, kuriam užduoda klausimą žmogus ar įtariamasis, ir jis nenori ar nežino, ką atsakyti. Todėl mes sakome, kad teorija garvežys, o praktika yra daug visokių vagonų. Praktika atsiranda per laiką, bet teorija tempia sąstatą. Nes vistiek reikia žinoti, kaip elgtis teisėtai, vadovautis įstatymais, taisyklėmis ir kitiems paaiškinti reikia. Būna daug pareigūnų ir pareigūnių, kurie grįžta namo ir pasakoja savo antrai pusei arba tėvams apie savo darbą. Aš savo kursantams sakau: „Jūs tik savaitę pasakokite, nes Jums bus skaudu, kad Jūsų nebeklauso". Nepadirbus neįmanoma net įsivaizduoti, kaip viskas yra, ir tik padirbęs supranti, jog tai visai kitas pasaulis. Tu tiesiog važiuoji gatve ir matai visai kitus dalykus, ateini į parduotuvę ir matai žmones visai kitaip negu kiti. Patyręs pareigūnas iškart pastebi žmogų, kuris neįpatingai nori susimokėti už prekes. Iš žmonių verbalinės kalbos pastebebime, jog žmogus turėjęs reikalų su teisėsauga.

      Vaikystėje tikriausiai negalvojote, jog būsite policininku?

      Oi ne tikrai, net minčių tokių nebuvo! Vaikystėje augau tokioje tradicinėje lietuviškoje šeimoje. Turiu brolį, labai gabų mokslams, jis  yra įvaldęs 7 kalbas, buvo kelių universitetų dėstytojas, bet jis link to ėjo labai nuosekliai, labai daug švietėsi. Jis buvo teologas ir filosofas, vedė įvairius kursus ir seminarus. O aš toks buvau labiau prie darbo, važiuodavau su tėčiu jam padėti į darbą, man patikdavo leisti laiką tarp automobilių, nes jis dirbo autobusų parke. Aš net negalvojau, kuo galiu būti, mano aplikos pavyzdžiai buvo tokie: dėdė statybininkas, tėtis mechanikas, kitas dėdė vairuotojas. Tokie atrodo mano pasirinikai ir bus, nes kažko siekti ir norėti atrodė per daug įžūlu. Tačiau paauglystėje turėjęs įvairių sukrėtimų atradau kitas vertybes. Sutikau žmones, kurie parodė, jog gyvenimas gali būti ir įdomesnis, negu tiktai tuščias laiko leidimas. Nors kiti stebėjosi, kodėl renkuosi pareigūno profesiją, juk galėjau kitur daugiau uždirbti, būtų mažiau rizikos.  Priėmiau tai kaip iššūkį, nes nėra lengva dirbti policijoje, tikrai tai darbas, reikalauntis visų žmogiškųjų vertybių, fizinės sveikatos, teisinių žinių.

      Žmonės Jus vadina garsiausiu Lietuvos policininku. Kaip manote, dėl ko kilo tokios šnekos?

      Visų pirma, Lietuvoje yra 8000 policijos pareigūnų ir TV neturi galimybių jų visų parodyti. Iš mano pusės nebuvo sąmoningo savęs viešinimo, nors teko ne kartą girdėti: jis pastoviai lenda į televiziją. Žinoma, kitų svajonė būtų, jog juos kažkas pastebėtų kartas nuo karto. Aš per televiziją 12 metų kartais pasirodydavau tokiose publicistinėse laiduose kaip “Farai”.  Tie šlovės spinduliai niekada nešildė, nes čia nėra žvaigždžių, tai kaip tik didesnė atsakomybė: juk aibė policininkų draugų ar net artimųjų nežino, kad jie dirba policininkais. Pasitaikydavo tokių situacijų, kuomet parduotuvėje žmonės stebėdavo, ką perku, vistiek būdavau pastebimas labiau. Bet tuomet visiškai atsiribojau nuo to, nes tai yra mano profesija ir aš jos niekada nesigėdijau. Manau, labai yra paprasta ir žmogiška, kad pareigūnas perka tualetinį popierių, duoną, jam yra normalu išvažiuoti prie jūros. Na, mes esame ta visuomenės dalis, kuria norime, jog žmonės pasitikėtų, pastebėtų mūsų darbus ir, manau, nereikia bėgti nuo tų žmonių. Kuomet atsirado laida "Farai", buvo noras parodyti, jog policija ne vien tik ima kyšius, muša nekaltus žmones, nefiksuoja pažeidimų, girti važinėja, kaip daugelis turi susidarę nuomonę. Buvo tokie laikai, kuomet ir girti pareigūnai traiškė žmones automobiliais, vadovaviesi logika, jog savi savų nebaudžia, tačiau ne man spręsti: buvo tai ar ne. Galiausiai, buvo reikalingas atsakas, jog parodyti, kad pareigūnai iš tiesų dirba, negailėdami savo jėgų, sveikatos, nežiūrėdami į darbo valandas, nes vistiek dirbame tam, jog rezultatas būtų pasiektas.
      O dėl to geriausio ir garsiausio drąsiai galiu sakyti, jog tai netiesa, nes be manęs yra 8000 pareigūnų, kurie irgi stengiasi dėl žmonių. Tas žinomumas man asmeniškai problemų nepridarė, nebent artimiems mano žmonėms, kurie prie to nebuvo pratę. Nes būdavo situacijų, kuomet sėdžiu kavinėje, einu per miestą ir, būna, prieina žmogus ir sako: „žinau jog esi pareigūnas, ir ar galėtumėte patarti šiuo klausimu?" O dabar žmonės rašo ir per internetą, nes aš feisbuką turiu jau 4 metus. Rašo visai nepažystami žmonės ir klausia, ką jie turėtų daryti. Žinoma, tai atima papildomo laisvo laiko, bet priklauso. ko žmogus klausia. Jeigu prašo nukreipti į kokią struktūrą, žino, kur pardavinėja narkotines medžiagas arba kur kaimynas muša žmoną, tuomet stengiuosi atrašyti ir padėti.

      Ar visą gyvenimą buvote doras žmogus?

      Man 41 metai ir einu išpažinties, kadangi esu tikintis žmogus, todėl sakyčiau, jog ne. Mes visi esame žmonės su tam tikrais trūkumais, nes, jeigu mes vadintumės super herojais, tai būtų didelis melas. Vis žmonės turi silpnybių ir su tomis silpnybėmis stengiasi kovoti. Tam reikalinga valia ir atsparumas. Ypatingai paauglystėje klaidų buvo labai daug. Aš niekada negalvojau, jog paauglystė yra toks sunkus etapas. Man ji tęsėsi iki 15-16 metų ir aš džiaugiuosi, jog 16-17 metais sutikau tam tikrų, bažnyčiai artimų žmonių ratą. Jie sakė: nereikia vaidinti, jog tau yra gerai. Nes, pirma, reikia turėti laisvę viduje, neapsimetinėti, nes vis tiek viduje bus kančia. Tie žmonės man padėjo labai daug, ir aš jiems esu labai dėkingas. Be jų nebūčiau tapęs pareigūnu, galėjau visiškai kitur nukrypti, turėjau šansą tapti rašytojo Dailiaus Dargo, kuris  rašo apie nusikalstamą pasaulį, herojumi. Tai buvo tikrai realu, nes tose knygose aprašomi mano buvę vaikystės draugai. Kuomet augome, buvo laisvas kelias pasirinkti į kurią pusę pasukti. Aš ypatingai esu dėkingas savo broliui, nes jis buvo tas, kuris labiausiai prapletė mano akiratį.

      Kokios Jūsų pagrindinės veiklos gyvenime?

      Mano pagrindinė funkcija: Lietuvos policijos mokykloje būti profesinės taktikos skyriaus vyriausiu specialistu, o tai reiškia, jog esu dėstytojas. Aš dėstau ir dalijuosi patirtimi su būsimais policijos pareigūnais. Taip pat pas mus atvažiuoja dar dirbantys įvairaus stažo policijos pareigūnai. Jiems mes organizuojame kursus, kad atnaujintų žinias ir įgūdžius, bei sužinotų naujienas iš teisės aktų. Mes būname pakviečiami ir į darbo grupes, pvz. naujos uniformos kūrimui, naujų policijos automobilių tobulinimui. Labai džiugu, jog mūsų, praktikų, nuomonės paklausia,nes žinome, kaip turėtų atrodyti automobilis iš vidaus ir išoriškai. Be dėstytomo dalyvauju organizuojant kursantams naktines išvykas į miestą, Pvz., viduryje nakties visi susirenkame ir labai trumpai išdėstome teoriją, tuomet imituojame įvairias situacijas, vyksta patruliavimas, reagavimas į tam tikrus įvykius. Turime statistus, kurie mums tame padeda. Jaučiasi labai didelis skirtumas, kuomet dieną išeini ir išvažiuoji ir, kuomet tau 3 nakties reikia rašyti tarnybinį pareiškimą.  Jaunimo klausiu: "kaip jūs jausitės"?,o jie atsako, kad tai ne naujiena, juk eina į klubus ir mėgsta naktinį gyvenimą. 7 valandą ryto rašydami tarnybinius pareiškimus jie užmiega. Dirba protas ir kūnas, tai nėra laisvalaikio praleidimas, jie būna sušilę ar sušalę, todėl norime pasižiūrėti, kaip tokiomis sąlygomis atrodys. Tai nėra stresinės situacijos, tačiau labai priartina prie realybės. Vasarą organizuojame stovyklą, savaitei iš Lietuvos miestų kviečiamės žmones, kurie, galbūt, norėtų susieti gyvenimą su policija, gal nebūtinai tai bus policija ar policijos mokykla, bet dori žmonės, kurie nori kažkaip prisidėti. Šią vasarą jau bus 3 metai, kaip organizuojama ši stovykla. Policijos pareigūnai iš savo miestų išrenka tinkamus kandidatus, tada mes darome dar vieną įvertinimą. Grupė asmenų atvažiuoja pas mus ir gyvena visą savaitę, mokosi tuo pačiu ritmu kaip policijos kursantai, tik viskas būna žaismingai sugyvinta. Tai jiems puiki patirtis susipažystant su policijos gyvenimu iš arčiau ir, tokiu atveju, jie, būdami draugų kompanijoje, tikrai nepasakos, jog policininkai blogi žmonės.

      Kaip Jūs leidžiate laisvalaikį?

      Laisvalaikis yra leidžiamas su šeima, būname gamtoje, iliuosi, ir gaunasi pakankamai aktyvus tas poilsis. Kadangi gyvenu gražioje vietoje, daug vaikštome po nuostabias vietas ir miškus. Aš nuo vaikystės labai mėgau gamtą, man ji labai padeda atsipalaiduoti.

      Kaip manote, dėl ko palyginti daug Lietuvos žmonių turi neigiamą požiūrį į policiją?

      Aš manau, jog čia svarbios tam tikros senelių, tėvų patirtys, o be to, tai tiesiog nusistatymas prieš žmones, kurie užtikrina saugumą, gina teises ir laisves. Juk, blaiviai pagalvojus, būtų neteinga nusistatyti prieš tuos žmones. Žinoma yra tam tikros patirtys žmonių, kurie vienetiniu atveju yra nukentėję nuo pareigūnų ir žino, jog tai buvo negeri dalykai,o pareigūnai tuo atveju buvo neteisūs. Tačiau aš nemanau, kad tokių atvejų yra daug. Dažniausiai patys žmonės yra neteisūs. Pvz., kažkas piktinasi,  kad 10 žmonių žolę rūkė, bet pagavo jį vieną, todėl kalti policininkai, o ne jis, kuris rūkė.

      Ar nemanote, jog įstatymai žolės vartojimu atžvilgiu Lietuvoje yra per griežti?

      Aš matau, jog šiuo metu ypač daug diskusijų kylą apie tai. Turiu pažystamų kuriuos aš pats esu sulaikęs, bet po kiek laiko jie man dėkojo už tai. Nes patys jie niekaip nesugebėdavo išgydti nuo rpiklausomybės, o įkalinimo įstaigos jiems buvo tarsi gydymo sanatorija, ir po to  jie būdavo dėkingi. Dabar jie kardinaliai pasikeitė, patys dirba įvairiuose bendruomenėse. Viskas prasidėjo nuo žolės. Nežinau nei vieno žmogaus, kuris sakytų, kad iš karto pradėjo vartoti stiprius narkotikus: amfetaminą, kokainą, heroiną, ar dar kažką stipriau. Priklausomybė stipresniems narkotikams atsiranda nuo bajerio, nuo vakarėlio, kuomet parūkoma kanabinoidų. Ne paslaptis, jog Lietuvoje biznio aritmetika yra labai paprasta. Pvz., prekiautojas galvoja, kad jam joks biznis, jeigu iš jo perka tik savaitgaliais, norėtųsi, kad prikėjai ateitų ir darbo dienomis. Todėl visas augalinės kilmės medžiagas įmirko tam tikroje sintetikoje, pvz. skystame amfetamine, ir taip atsiranda priklausomybė.  Kalbant apie sušvelninimą, mes bendraujame su Olandijos policija, kuri stengiasi visus tuos legalius prekeivius stumti į miesto pakraštį, nes tai tapo narkotikų bizniu, nes tos krautuvėlės, prekiaudamos legalia produkcija, paslapčia parduodą ir tai, kas nelegalu.

      Kaip manote, kokiu būdu reikėtų spręsti Lietuvoje įsišaknijusią alkoholizmo problemą? 

      Visų pirma, švietėjiška veikla, kuomet reikėtų atverti žmonėms akis, aiškinant, kas nutinka įklimpus. Reikėtų pradėti nuo tokio amžiaus, kada nereikia prievarta atvaryti mokyklose. Aš atsimenu turėjau bičiulį, kurį mes šlovinome būdami 15 metų. Jis tada išdrįso prisigerti ir visiems atrodė tuo metu kietas. Praėjo koks 20 metų ir jis mirė nuo kasos uždegimo, kurį sukėlė alkoholizmas. Aš manau, jog tendencingai yra einama link to, kuomet žmogaus sveikata yra palaužiama, žmogus jau jaučia pasekmes ir niekas to nebešlovina. Kodėl žmonės dauig geria? Aš manau, jog jie taip elgiasi, nes neturi vilties, taip užsimiršta. O tas besaikis gėrimas yra tiesiog lėtas savęs žudymas. 
      Ir nemanau, kad sveikatos ministras Aurelijus Veryga turi asmeninių savo kažkokių suinteresuotumų. Jis rūpinasi tuo, kad Lietuva prablaivėtų. Nes blaiviai mąstantis žmogus yra adekvatesnis. Tie apribojimai gal ir nėra išeitis, bet aš atsimenu laikus, kuomet bet kurioje kavinėje nesvarbu ar tu atėjai su vaiku, ar sėdi su draugais, visur būdavo rūkoma. Uždraudus rūkyti kavinėse buvo daug pasipiktinimo. Tačiau kažkaip visi su tuo susigyveno ir visiems yra geriau nuo to, nes nemanau jog net ir rūkantis žmogus norėtų, kad jo vaikui į veidą pūstų dūmus. O kalbant apie gėrimą, 80 procentų situacijų, su kuriomis teko susidurti dirbant policijos darbą, buvo sukelta žmonių, kurie buvo apsvaigę. Tai būna auto įvykiai, smurtai arba  kokie kiti konfliktai, kuriuos pastoviai lydi alkoholis. Tai atsiliepia ir valstybes finansams, nes alkoholis kainuoja pigiau, negu patruliams nuvažiuoti į iškvėtimą, kuriame sukonfliktavo du neblaivūs asmenys. Ir, jeigu matome kaimyną pastoviai geriantį, reikėtų mėginti jam padėti iš to išsivaduoti. 

      Ar pastebite, jog Lietuvos žmonės labiau pradėjo rūpintis savo sveikata?

      Sunku pasakyti, kiek Lietuvos žmonės labiau pradėjo sveikiau gyventi. Aš manau, jog tai, kas yra viešinama ir populiaru, yra labiau pastebinama. Nelabai sunku įvertinti, kiek padaugėjo sveikiau gyvenančių žmonių apvažiavus visus sporto klubus, lauko aikštynus. Bet tai vis tiek yra šiokia tokia mada, kuomet nusiperkami abonimentai į gerą klubą, susiperkamas tam tikras inventorius, sporto rūbai. Tačiau tai automatiškai rezultatų neduoda, nes, jeigu nori sportuoti, tereikia tik noro. Seniau eidamas į sporto klubą esu pastebėjęs, jog kiti tiesiog ateidavo pasifotografuoti, pakalbėti ir 2 valandas praleisdavo sporto klube. Manau, kad daugiau žmonių pradėjo sveikiau gyventi, nes buvome masiškai pradėję nesveikai maitintis greito maisto restoranuose, valgyti pusfabrikačius. Ir į sporto klubą geriau ateiti, net ir neplanuojant daug sportuoti, nes geras kitų sportuojančių pavyzdys gali greitai užkrėsti ir kils noras pačiam sportuoti. 

      Kaip atrodo Jūsų įprastinė diena?

      Mano įprastinė darbo diena prasideda tikrai anksti, aš keliuosi pusę 6 ryto.
      Pamokos dažniausiai vyksta nuo 8 valandos ryto, tačiau neužtenka ateiti į auditoriją prieš paskaitą, reikia ateiti daug anksčiau ir pasiruošti. Darbe aš jau dažniausiai papusryčiavęs būnu 7 ryto, tą valandą mes su kolegomis pasiruošiame mūsų užsiemimams. Daug ką darydavome net iš vakaro, kad būtų ramiau ir greičiau. Kada būna užsiemimai, jie baigiasi apie 16 valandą. Po to vyksta valandos konsultacija. Dažniausiai tos valandos ir neužtenka, tenka pasedėti iki vėlyvo vakaro. Būna, kad ir savaitgaliais tenka atvažiuoti į darbą, nes reikia pasidaryti tam tikrus darbus, kuriems neužtenka laiko, dėl kasdienių krūvių, kurie tikrai nėra maži. Niekada negalvojau, kad pedagoginis darbas tiek vargina. Aš, atrodo naktį ir dieną dirbavau ir pavargdavau fiziškai. Bet protinis darbas labiau išvargina, ypač tokiose situacijose, kai mokau žmogų ir galvoju, ar jis suprato, nes pergyvenu dėl kiekvieno mokinio. Galbūt šiandien gimsta žmogus, kuriam kursantas turės už 3 metų padėti, mes gi nežinome žmonių gyvenimo likimų. Yra didžiulė atsakomybė, nes, kai aš dirbau pats gatvėje, būdavau atsakingas už save ir savo kolegą, už tą situaciją. Dabar esu atsakingas už tuos žmones, kad jie gerai suprastų, kuo mes esame kitokie, dirbdami šį darbą, ką mes galime ir turime, kodėl tai turime, man reikia perduoti tokias pamokas. Taip vyksta 5 darbo dienas. Anksčiau būdavo, jog ir savaitgaliais reikėdavo dirbti, o dabar dažniausiai savaitgaliai yra laisvi. Po 20 metų grįžau į tokį normalų gyvenimo ritmą, labai buvo sunku prie to įprasti, 4 ryto keldavaus ir nežinodavau ką daryti, ką gerti, valgyti, nes prabunda organizmas. Pusės metų prireikė adaptuotis prie daugeliui įprasto ritmo. 

      Iš kur semiatės motyvacijos kai būna sunku, norisi viską mesti?

      Manau, jog tai kyla iš tos mano vertybių skalės, bei iš tikėjimo tuo, ką darau. Darau, visų pirma, tai, kuo iš tikrųjų tikiu, ir tai veda į priekį. Tikrai būna labai daug stabdžių, kliūčių. Bet mane veda tas pasirinktas kelias, kuomet negaliu sustoti ir turiu eiti į priekį mažesniais ar didesniais žingsneliais. Kaip Motina Teresė yra pasakiusi: geriau yra daryti tuos mažus darbelius, negu galvoti apie didelius darbus, nes iš tų mažų žingsnių viskas ir susideda. Kiekvieną dieną galime atlikti po mažą žygdarbį. Tikėjimas yra didžiulė jėga, ir, kai jėgos apleidžia ir neviltis ateina į gyvenimą, o dirbant atrodo viskas slysta iš rankų, tuomet pagalvoju jog ne viskas taip yra blogai. Aš suprantu, kiek daug gerų dalykų buvo mano gyvenime,žinau, už ką esu dėkingas ir suprantu, jog visuomet taip nebus, nes gyvenimas sukasi kaip spiralė. Ir, jeigu jame nebūtų nuosmukių, sunku būtų suprasti, kaip gerai gali būti iš jų išlipus.

      Ką palinkėtumėte žmogui, kuris dar nerado pašaukimo, paskirties šioje žemėje?

      Palinkėčiau nedėti daug pastangų ieškant to pašaukimo, nes, jeigu žmogus yra atviras, nuoširdus, neužsisklendęs, tas pašaukimas vėliau ar anksčiau pats jį suranda. Aš turiu pažystamų, kurie save vadina senberniu, senmerge, tačiau laimingai išteka sulaukę 40-50 metų. Su pašaukimu lygiai tas pats. Anksčiau būdavo svarbu nupręsti, kuo žmogus bus, kur stos, ką darys.  Dabar duag didesnė kaita. Kryptis kažkokia turėtų būti, bet, jei žmogus atviras, tas pašaukimas labai greitai jį pats susiras. Nebijoti reikia, tiesiog bandyti, ir tikrai pavyks.

       

      Skaityti komentarus