°C
      2020 06 03 Trečiadienis

      Skurstanti Lietuva. Ar jau matyti šviesa?

      Nuotrauka: LRS narys Naglis Puteikis

      Autorius: Darius Rekis
      2018-06-24 12:00:00

      Šiandien kritinį skurdą, nesuderinamą su žmogaus orumu, kenčia daugybė mažas algas ar pensijas gaunančių pensininkų, neįgaliųjų, vaikus auginančių vienišų tėvų, kuriems antstoliai pragyvenimui kartais nepalieka nė šimto eurų.

      Valstybė neturėtų ilgiau toleruoti situacijos, kai skolų išieškojimas vykdomas žmogaus teisių sąskaita, pabrėžia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Seimo frakcijos narys Naglis Puteikis, kurio įregistruotu Civilinio proceso kodekso 739 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-4370(2) numatoma nustatyti, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip darbo užmokesčio ar kitų pajamų ir išmokų bei davinių dalis, būtina išgyvenimui. Prieš metus Vyriausybė nutarimu pritarė šiam projektui, pasiūlydama skolininko pragyvenimui paliekamą pajamų dalį apibrėžti kaip minimalus vartojimo krepšelį, kuris iš esmės suprantamas taip pat, kaip absoliutaus skurdo riba.

      Ar išties tai tik skolininkų problema situacijose, kuomet dėl įsiskolinimų asmenys antstolių persekiojami atimant iš jų net ir minimalią išgyvenimo galimybę? Tuo tarpu, kaip parodė dar 2016 m. paskelbti Sodros duomenys, antstoliai lobsta, nes šiuo metu nėra nustatyta jokia pajamų ir išmokų dalis, kuriai išieškojimo atveju būtų taikoma absoliuti neliečiamybė? Į antstolių atlyginimus neseniai atkreipė dėmesį ir Lietuvos socialdemokratai, o Lietuvos socialdemokratų frakcijos Seimo narė Dovilė Šakalienė taip pat pasiūlė skolas leisti išieškoti tik iš tos sumos, kuri viršija minimalių vartojimo poreikių dydį arba 238 Eur. Šis dydis buvo apskaičiuotas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu.

      Savo ruožtu N. Puteikis šią nuostatą kviečia papildyti, kad būtų užtikrintas ne tik paties skolininko, bet ir jo išlaikomų nedarbingų šeimos narių minimalių poreikių patenkinimas formuluodamas įstatymo pataisos papildymą taip: „Jeigu skolininkas išlaiko nedarbingus šeimos narius, darbo užmokesčio ar kitų pajamų ir išmokų bei davinių dalis, iš kurios išieškoti negalima, yra didinama kiekvienam išlaikytiniui tenkančia minimalių vartojimo poreikių dydžio suma.”

      Tai ne vienintelė minėto politiko iniciatyva. Naglis Puteikis į Seimą jau antrai kadencijai išrinktas Klaipėdos Danės vienmandatėje apylinkėje. Jo teigimu, siekiant asmens poreikių ir ekonominių realijų vertinimu pagrįstos socialinės apsaugos sistemos sukūrimo Lietuvoje reikia dar daug ką nuveikti, nes jo bandymai užtikrinti išgyvenimui būtinų pajamų apsaugą ankstesnės kadencijos Seime sulaukdavo ir atviro priešiškumo, kadangi, politiko vertinimu, dalis parlamentarų laikosi vienos iš neoliberalizmo ciniškai diegiamų nuostatų, kad skurstantys žmonės yra patys kalti dėl savo skurdo.

      Kas jau pavyko šiai vyriausybei ir ko dar, kokių sprendimų, jūsų manymu, neatidėliotinai reikėtų, kad skurdžiausiai gyvenanti Lietuvos visuomenės dalis įgytų bent kokį šansą atsispirti nuo dugno?

      Atkreipkim dėmesį, kad per šiuos porą metų pagaliau prasidėjo vieša diskusija apie skurdą. Daugiau apie tai ėmė kalbėti žiniasklaida, o valdantieji skurdo problemas bent jau įvardijo kaip vieną iš savo prioritetų. Prieš porą metų tai buvo neįsivaizduojama – ši tema buvo tiesiog nutylima, nors yra gyvybiškai svarbi mažiausiai trečdaliui skurstančių Lietuvos žmonių, kurių nemažą dalį sudaro vaikai, ir tai aktualu valstybės ateičiai. Politinis elitas – ir kairieji, ir dešinieji – nusikalstamai ilgai nepripažino skurdo problemos. 

      Prisiminkim – 2016 m. pavasarį tuometis premjeras Algirdas Butkevičius Seime pristatydamas vyriausybės ataskaitą nė žodžiu neužsiminė apie skurdą, savižudybes, alkoholizmą, mirtingumo rodiklius, pvz., tai, kad Lietuvoje darbingo amžiaus žmonių mirtingumas yra didžiausias ES. Kaip brandaus brežnevizmo laikais, džiūgavo dėl laimėjimų, reitingų, pagausėjimų ir rekordinio „grūdinių augalų“ derliaus. O trečdaliui skurdą kenčiančių Lietuvos gyventojų premjero kalboje nebuvo pasakyta nieko. Jų tos valdžios akiratyje tiesiog nebuvo. Valdžia gyveno kitoje, paralelinėje tikrovėje. Ir žiniasklaida politikams nepadėjo atsipeikėti – ji taip pat ilgai buvo kurčia skurdo problemoms, jų neanalizavo ir pateikdavo nebent kaip egzotiką. Galbūt todėl, kad nemažai įtakingų viešosios nuomonės formuotojų yra neoliberalių pažiūrų ir mano, kad dėl skurdo žmonės patys kalti.

      Dabartinė vyriausybė savo programoje atsigręžė į skurdą, bet kyla klausimas, kiek nuoširdus yra deklaruojamas noras keisti padėtį.

      Yra dalykų, už kuriuos verta pagirti. Ši valdžia ėmėsi jau labai seniai būtino darbo – bando kurti adekvatesnę minimalios socialinės apsaugos sistemą. Dabartinė pagrįstai įvardijama kaip viena prasčiausių ES. Silpniausi visuomenės nariai, kurie dėl amžiaus, sveikatos būklės ar nepalankių aplinkybių negali patys užsidirbti pragyvenimui, jau daug metų yra kritiškai apleisti – negauna pagalbos nė tiek, kad galėtų bent minimaliai pragyventi, nes socialinės apsaugos sistema buvo grindžiama ne žmogaus poreikių vertinimu, o cinišku melu, neturinčiu nieko bendro su realybe. Pavyzdžiui, visą dešimtmetį nuo 2008 iki 2017 metų pabaigos vertais pašalpos buvo laikomi tik tie, kurių pajamos mažesnės už valstybės remiamų pajamų dydį – 102 eurus – nes tokia suma neva garantuoja pagrindinių fiziologinių poreikių patenkinimą... Kokios sumos žmogui iš tiesų reikia, kad jis galėtų bent išgyventi, nebuvo skaičiuojama, nors daug kartų raginau A. Butkevičiaus vyriausybę tai padaryti. Nuo šių metų ši suma bus kasmet oficialiai apskaičiuojama – tai numatyta šios vyriausybės parengtame ir 2017 m. pabaigoje Seimo priimtame įstatyme, kuriuo apibrėžta minimalių vartojimo poreikių dydžio sąvoka, nustatyta mokslu pagrįsta jo apskaičiavimo tvarka. Manau, galiu jaustis prie šio sprendimo prisidėjęs, nes šią valdžią, kaip ir ankstesnę, raginau nustatyti absoliutaus skurdo ribą ir kurti asmens poreikių vertinimu pagrįstą socialinės apsaugos sistemą. Bet išgyvenimui būtinos sumos apibrėžimas – tik pradžia, vienas iš atskaitos taškų, nuo kurių galima pradėti formuoti sąžiningą socialinę politiką. Būtini kiti žingsniai, kad sistema pasikeistų iš esmės ir užtikrintų orų gyvenimą tiems, kuriems reikalinga pagalba. Neužtenka tik padidinti valstybės remiamų pajamų dydį iki 122 eurų – tai geriau, nei buvo, bet problemos nesprendžia. Jeigu rimtesnių pertvarkų nebus, turėsim tik eilinį popierinį „pasiekimą“.

      Deja, daugėja ženklų, kad gali taip atsitikti. Pritariu ekonomistų Raimondo Kuodžio ir Romo Lazutkos, kuris neseniai pasitraukė iš socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjo pareigų, kritikai – po pirmųjų šios valdžios darbo metų panašu, kad ji išsižada savo rinkiminių pažadų imtis esminės mokesčių reformos, be kurios neįmanoma spręsti skurdo, korupcijos, emigracijos, nelygybės problemas, užtikrinti adekvatų viešojo sektoriaus finansavimą.

      Ši valdžia kol kas neparodė valios naikinti milžinišką „gyvulių ūkį“, kuriame dalis asmenų, tarp jų ir patys turtingiausi, moka vos po kelis procentus mokesčių. 2015 m. rudenį ekonomistas R. Kuodis yra sakęs, kad, jo apskaičiavimu, yra apie 40 milijardų vadinamųjų „mišrių pajamų“, kurių efektyvus apmokestinimo tarifas – vos 4 procentai. 

      Pora faktų: Seimo narys Ramūnas Karbauskis nuo 2015 m. gautų 3844795 Eur dydžio pajamų sumokėjo 62083 Eur, t. y. 1,614 proc. pajamų mokesčio. 2015 m. rudenį vienas iš „Maximos“ ir „Akropolių“ savininkų, „VP grupės“ narys Mindaugas Marcinkevičius susipykęs su kolegomis milijonieriais prisipažino, kad jo ir kitų šios grupės narių pajamoms faktiškai taikomas pajamų mokesčio tarifas – 0,6 proc. Bet užuot naikinus šį „gyvulių ūkį“, Seime bandyta prastumti naujas stambiesiems ūkininkams naudingas mokesčių lengvatas, pagrįstas absurdiška idėja, neva žemė nusidėvi. Kad noras reformuoti mokesčių sistemą yra nuoširdus, patikėsiu tik tada, kai stambieji žemvaldžiai ir prekybos centrų savininkai mokės nuo savo pajamų ne mažesnį procentą, nei dabar moka samdomi darbuotojai, ant kurių užkrauta didžioji valstybės išlaikymo našta. Simboliška, kad pirmais savo darbo metais valdantieji taip ir nesiryžo nustatyti, kad neapmokestinamasis pajamų dydis yra lygus minimalios algos dydžiui, t. y., minimali alga visai neapmokestinama (tokį pasiūlymą buvau dar kartą įregistravęs 2017 m. pabaigoje svarstant Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo projektą).

      Blėsta ir viltis, kad bus įgyvendinta puiki R. Kuodžio idėja, kad darbuotojas pats į asmeninę sąskaitą Sodroje mokėtų visą Sodros įmoką ir būtų liautasi apsimetinėti, neva dalį šios įmokos savo kaštais sumoka darbdavys. Šios apgaulės panaikinimas sumažintų paskatas vokeliams ir paverstų Sodros įmoką skaidriu taupymo įrankiu. Nesimato ir noro socialinei apsaugai skiriamą bendrojo vidaus produkto dalį artinti prie ES šalių vidurkio.

      Jeigu ir ši valdžia, kaip ankstesnės, dangstys problemas kosmetinėmis procedūromis, pasekmės gali būti pražūtingos, nes Lietuvos demografinė padėtis nebeleidžia atidėlioti sprendimų.

      Kaip sekasi bendradarbiauti su naująją Seimo dauguma ar visais klausimais sutariate?

      Pritariu tokiems šios daugumos sprendimams, kaip bausmių už korupcinius nusikaltimus ir alkoholio kontrolės sugriežtinimas, taip pat bandymui išsiaiškinti, kam leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai, skiriami visuomeniniam transliuotojui LRT, kurį yra užvaldęs būrelis niekam neatskaitingų draugų.

      Nepritariu – mokesčių reformos marinimui. Gėdingu laikau bandymą sukurpti lengvatą stambiems ūkininkams.

      Visiškai išsiskyrė požiūriai ir į tokius dalykus, kaip pensijų politika, žmogaus teisių užtikrinimas vykdant skolų išieškojimą, piliečių teises į teisminę gynybą apeliacinės instancijos teismuose užtikrinimas.

      Man nepriimtina, kad valdantieji toleruoja dabartinę pensijų sistemą, nes tai – ypatingas „gyvulių ūkis“, kur daugumai pensininkų skurstant išrinktieji naudojasi privilegijomis, kurių analogų nėra jokioje Europos Sąjungos valstybėje. Šimtai tūkstančių senatvės pensininkų, turinčių būtinąjį stažą, gyvena žemiau skurdo rizikos ribos ir jų pensijų dydis dažnai neužtikrina net minimalaus būtiniausių gyvybinių ir socialinių poreikių patenkinimo, o tuo pat metu iš valstybės biudžeto yra mokamos su įmokomis niekaip nesusijusios, kai kuriais atvejais itin didelės valstybinės pensijos bei išmokos, kurias gaunantys asmenys neretai gauna ir didesnes senatvės pensijas, o kai kada – net po kelias Sodros pensijas. Pvz., 2016 metų IV ketvirčio pabaigoje vidutinis teisėjų valstybinės pensijos dydis buvo 911,39 euro ir, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, kartu su valstybinėmis jie gauna ir senatvės pensijas. Tai tik vienas iš pavyzdžių. Dar pridurkim, kad ši vyriausybė nusprendė daugiausiai didinti būtent didžiausias pensijas, o mažiausiai – mažiausias, nors jas gaunantys žmonės kenčia gilų skurdą. Laikau šitą sprendimą socialiai neteisingu ir didinančiu nelygybę.

      Man visiškai nepriimtina ir tai, kad ši valdžia toleruoja žmogaus teisių sąskaita vykdomą skolų išieškojimą ir vilkina sprendimų priėmimą, pataikaudama antstoliams. Šiandien kritinį skurdą, nesuderinamą su žmogaus orumu, kenčia daugybė mažas algas ar pensijas gaunančių pensininkų, neįgaliųjų, vaikus auginančių vienišų tėvų, kuriems antstoliai pragyvenimui kartais nepalieka nė šimto eurų. Deja, visos iniciatyvos spręsti šitą problemą susiduria su didžiuliu pasipriešinimu. Bandau pakeisti padėtį jau antrą kadenciją – ir sakyčiau, kad ši valdžia tų žmonių skausmui yra tokia pat abejinga, kaip ir ankstesnė. Dar 2016 m. gruodį kreipiausi į Seimo valdybą, socialinės apsaugos ministrą Liną Kukuraitį ir teisingumo ministrę Mildą Vainiutę raštu „Dėl minimaliam pragyvenimui būtinų lėšų apsaugos“, prašydamas laikyti šios problemos sprendimą prioritetiniu klausimu ir sudaryti bendrą darbo grupę būtinų įstatymų parengimui. Nesulaukęs adekvačios reakcijos, įregistravau Jūsų minėtą Civilinio proceso kodekso 739 straipsnio pakeitimo projektą. 2017 m. pavasario sesijos metu Seimas pritarė jo pateikimui, o 2017 vasarą nutarimu jam pritarė ir Vyriausybė. Projektas buvo įtrauktas į Seimo 2017 m. rudens sesijos darbų programą, jo svarstymas buvo numatytas 2017 m. gruodį, bet taip ir neįvyko, nepaisant nei kelių mano raštų Seimo valdybai, nei to, kad surinkome 47 Seimo narių parašus po prašymu privalomai įtraukti šį projektą į Seimo posėdžio darbotvarkę. Kelią jo svarstymui užkirto Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, iš pradžių vadovaujamas socialdemokrato Juliaus Sabatausko, o vėliau ir valstietės Agnės Širinskienės – komitetas atsisakė šį projektą svarstyti, kol vyriausybė pateiks Seimui kitą, Teisingumo ministerijos rengiamą projektą. Jį žadėta pateikti iki 2018 m. sausio 1 d., bet tai padaryta tik vasario pradžioje. Deja, mažas pensijas gaunantiems senjorams ir neįgaliesiems jį priėmus tektų kankintis dar 2,5 metų – straipsnio, kuris užtikrintų, kad tokiems žmonėms bus paliekama minimalių vartojimo poreikių dydžio suma, įsigaliojimas numatytas tik nuo 2020 m. liepos 1 d. Turbūt tikimasi, kad dalis iki to laiko išmirs, nes ilgai išgyventi už 90 eurų yra neįmanoma. Kaip asmenis, kurie ypatingai „nusipelnė“ vilkindami procesą, įvardinčiau teisingumo ministrę Mildą Vainiutę ir Agnę Širinskienę. Įregistravus 47 Seimo narių prašymą įtraukti mano projektą į plenarinio posėdžio darbotvarkę, A. Širinskienė kaip Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė kreipėsi į Seimo valdybą, prašydama jo neįtraukti, kol nėra pateiktas vyriausybės projektas. Savo ruožtu ministrė M. Vainiutė, gavusi dar vieną antstolių prašymą, paprašė atidėti 2017 m. sausio 3 d. numatytą šio projekto svarstymą vyriausybės pasitarime. 2018 m. pavasario sesijoje pamatysime, ar tikrai ši dauguma išdrįs kankinti pažeidžiamiausius žmones iki 2020 m. liepos 1 d.

      Dar vienas šios valdžios darbas, kuriam visiškai nepritariu – tai, kad pataikaudama advokatams ji apribojo piliečių teises į teisminę gynybą apeliacinės instancijos teismuose, paversdama apeliaciją turtingųjų privilegija. 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo dar socialdemokratų Seimo parengtos Civilinio proceso kodekso nuostatos, numatančios, kad apeliacinį skundą gali surašyti tik advokatas, arba pats asmuo, jei jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Priimdamas tokią nuostatą, Seimas eilinį kartą dosniai pamaitino advokatus, kuriems ir šiaip jau yra sukurtos šiltnamio sąlygos, ir apribojo daugybės nepasiturinčių žmonių konstitucinę teisę į apeliaciją, nes jie tiesiog neįperka brangių advokatų paslaugų. Absurdiška, kad dabar žmogus gali būti priverstas samdytis advokatą net ir pirmojoje instancijoje, jeigu, pavyzdžiui, tenka apskųsti teismo sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Buvau įregistravęs projektą, kuriuo siūliau atidėti šio įstatymo įsigaliojimą – deja, tam pasipriešinta. Tada, bandydamas keisti padėtį, įregistravau Civilinio proceso kodekso 306, 320(1), 347 ir 350 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą. Seimas po pateikimo jam pritarė, svarstymas buvo numatytas 2017 m. gruodžio 21 d., bet taip ir neįvyko. Bandysiu dar kartą – paprašiau įtraukti projektą į 2018 m. pavasario sesijos darbų programą.

      Kaip dėl UAB „Geoterma“? Šis klausimas, jūsų nuomone, aktualus tik klaipėdiečiams ar gali būti Lietuvos nacionalinės energetikos strategijos dalimi? Kodėl?

      Geoterminės energijos panaudojimo klausimas aktualus ne tik Klaipėdos regionui, bet ir visai Lietuvai, nes bent jau Žemaitijoje galima apšildyti šia ekologiška energija didesnius miestus, nes karštas vanduo yra netoli žemės paviršiaus.

      Kokie svarbiausi trys sprendimai reikalingi šiandien Klaipėdai ir kokie trys Lietuvai? Kodėl?

      Klaipėda: atsiimti Klaipėdą iš MG Baltic liberalų; pakelti pietinės Klaipėdos dalies gyvenimo lygį iki šiaurinės, suremontuoti visas mokyklas ir darželius ir pastatyti naujų, kad jaunos šeimos galėtų auginti vaikus, o miestas plėstųsi.

      Lietuva: visi, išskyrus gaunančius minimalią algą, moka vienodo dydžio procento  nuo pajamų mokesčius; už didesnio kyšio paėmimą, kad ir pirmą kartą sodinama į kalėjimą; algos ir pensijos, kaip pas lenkus ir estus.

      Politikoje esate jau gana ilgai tai palietė ir šeimą, kad ir žmoną, kuri pasekė jūsų pėdomis ir Klaipėdos miesto taryboje tapo pagrindine valdančių kritike. Kaip jūs atėjote į politiką ir kaip jūsų gyvenimą ji paveikė?

      Svajojau būti archeologu, bet įtraukė Sąjūdis, Atgimimas ir tapau politiku. Dirbdamas paminklosaugoje, pamačiau, kad nuo politikų sprendimų priklauso, ar bus saugomas, ar griaunamas paveldas. Todėl pats nusprendžiau tokiu būdu ginti ir paveldą, ir kitas, man svarbias vertybes. Labai gaila, bet politika atima iš šeimos dalį laiko.

      Koks Naglis yra laisvalaikiu? Turite kokių pomėgių ar dar neįgyvendintų svajonių?

      Grįžęs į Klaipėdą, visada galiu bent pusvalandžiui nuvažiuoti prie jūros - prieš jos didybę visi mūsų kasdieniai rūpesčiai nublanksta, o dažnas vėjas gairina ne tik veidą, bet ir mintis. Norint judėti pirmyn, reikia vėjo. Juk buriuotojai taip ir linki pajudėdami nuo kranto: Vėjo! Vėjo! Vėjo! Kiekvienam politikui reikia vėjo. Palankus - padeda judėti pirmyn, nepalankus - išmoko kovoti. 

      Pajūryje turim savo mėgstamas vietas - gražiausi, didžiausi ir švariausi (ne tik Lietuvos, o gal net Europos mastu) yra Smiltynės paplūdimiai - skaidriame ir vėsiame vandeny tau iš po kojų plevena plekšnės, o banga vis meta kokį gintaro krislą. Smagu minti dviratį po Smiltynės miško takus ar iki pat Juodkrantės. Visai kitokia yra Olando kepurės pakrantė - akmenuota, su jūros plaunamu skardžiu - dažniausia mūsų pasivaikščiojimų vieta. Beje, ją retai žino poilsiautojai, čia mėgsta leisti laiką klaipėdiečiai. Savaitgalio kavai yra tinkamiausia Palanga. Čia jau būtinai turim pasiekti jūros tilto galą.

      Domiuosi  pasaulio politiniais įvykiais, dabar itin koncentruoju dėmesį karus Sirijoje ir Irake, visada itin traukė jų senovės istorija – žmonijos civilizacijos lopšys, todėl skiriu bent valandą per dieną šioms temoms. Mėgstu kiną, lankausi kino teatre bent kartą per savaitę. Nuotykių žanro filmas ar trileris padeda atitolti nuo dienos darbų įtampos. O Lietuvoje vykstantis kino festivaliai – Kino pavasaris, Scanorama ar Žiemos ekranai – suteikia puikių galimybių pamatyti geriausius pasaulio filmus.

      Kaip reaguotumėte, jei ir jūsų vaikai nuspręstų patraukti tėvo pavyzdžių ir taptų politikais?

      Teigiamai, nes politika yra viešas viešų reikalų tvarkymas visuomenės naudai, pirmiausia per mokesčius.

      Skaityti komentarus