Kaip dabar žinome, B. Burgis be jokio pagrindo buvo priverstas pasitraukti iš KTU gimnazijos direktoriaus pareigų. Gimnazijos, kurią pats sukūrė ir išpuoselėjo. Anuometinė rektoriaus P. Baršausko valdoma KTU administracija paskubėjo padaryti „organizacinius sprendimus“. Tą skubotumą galima iššifruoti kaip įsiteikiantį „raportą“ aukštajai šalies švietimo vadovybei: „žiūrėkite – Jūsų reformų nuožmųjį ir negailestingąjį kritiką jau atleidome. Bus pamoka visiems. Nuo šiol bus ramiau“. Gal ir ramiau, bet ar geriau? Kam geriau?

Anuometinė KTU vadovybė turėjo galimybę užimti kitokią poziciją, beje, moralią ir teisėtą: „esame susirūpinę dėl įvykio gimnazijoje, viską analizuojame, vertiname. Visgi, kol žmogus nenuteistas teisme, tol jis nekaltas. Turėkime visi kantrybės, sulaukime teismo verdikto“. Deja, būtent tokia galimybe nebuvo pasinaudota ir tai visada išliks viena iš KPI-KTU istorijos dėmių. Paskubėjusieji turi galimybę atsiprašyti šeimos. Dabartinė moraliai atsinaujinusi KTU vadovybė galėtų apsvarstyti klausimą dėl vardinės auditorijos, stipendijos etc. įsteigimo. Norėtųsi išreikšti viltį, kad tokie žingsniai jau galimai daromi.

Vieniems B. Burgis atrodė perdėtai radikalus viso ko kritikas, nevaldantis emocijų, neinantis į kompromisus, nepatogus... Kiti intuityviai suprato, jog tai neeilinė charizmatiška asmenybė, kilniai, prasmingai deganti pati ir uždeganti kitus. Paradoksalu, bet dvasinis turtas neretai pasidaugina labai paprastai – viena žvakelė gali uždegti šimtus ir tūkstančius kitų. Tereikia, kad atsirastų bent vienas, degantis be galo nuoširdžiai ir atkakliai.

Mūsų giliu įsitikinimu, B. Burgis buvo iškilus pedagogas novatorius, sukūręs pavienės mokyklos lygmeniu unikalią ugdymo sistemą, turinčią išliekamąją vertę ne tik Lietuvos, bet ir Europos, netgi visos Vakarų modernios pedagogikos kontekste. Daugelis, susidūrę su iškilaus pedagogo asmenybe ir jo gimnazija, intuityviai buvo linkę pripažinti: „tai, ką kuria direktorius B. Burgis, kas vyksta toje gimnazijoje, yra kažkas nepakartojamo ir unikalaus“. Buvusi KTU gimnazijos auklėtinė, šiandien mokslų daktarė ir advokatė Salomėja Zaksaitė, pasiūlė taiklią metaforą – „Burgio kodas“.

Taigi, kuo tas unikalumas pasireiškė, kur tos savitos ugdymo sistemos raktas? Turimais duomenimis, jokia mokslinė ekspedicija tos unikalios gimnazijos neištyrė, šios organizacijos kultūra, egzistenciniai principai ir tapatybė nebuvo specialiai ir sistemingai dokumentuojami. Niekas apie šią unikalią mokyklą ir jos nepakartojamą direktorių, jo taikytus vadybinius ir pedagoginius metodus neparašė disertacijos. O gaila. Daug kas dabar negrįžtamai nuėjo į nebūtį. Žinoma, kai kurias unikalaus pedagoginio palikimo „archeologines šukes“ dar būtų galima surankioti, išstudijavus mokyklos dokumentaciją, atlikus giluminius interviu su gimnazijos alumnais ir pedagogais. Dabar gi apie tą unikalų kultūrinį ir edukacinį palikimą galima kalbėti nebent retrospektyviai, o visos išvados ir vertinimai teturi interpretacinės hipotezės statusą.

Daugelis gimnazijų direktorių, ypač regionuose, elitines didmiesčių gimnazijas stebi ir vertina sumišusiais jausmais, šiek tiek su pavydu, šiek tiek su lengva panieka: „susirenka pačius gabiausius Lietuvos vaikus ir giriasi išskirtiniais pasiekimais...“, „nėra ko čia girtis, viskas be galo trivialu, nes kitaip ir būti negali...“ Pažvelkime tiesai į jos įžūlias akis: teigti, kad direktoriai iš regionų nusišneka, neapsiverčia liežuvis.

Ne gimnazijos reitingai ar brandos egzaminų šimtukai ir ne olimpiadų diplomai sudaro B. Burgio sukurtos ugdymo sistemos esmę ir jos pridėtinę vertę tarptautinei ugdymo teorijai bei praktikai. Tiems, kurie vienoje vietoje surinko ir ugdo būrį pačių gabiausių vaikų, kyla didžiulė atsakomybė ir pedagoginis iššūkis. Juk idealiu atveju tie išskirtinai gabūs vaikai tokiu pat įspūdingu mastu privalo išsiugdyti ir aukštosios moralės vertybes. Kas iš to, jei į gyvenimą išeis būrys jaunuolių, kurių išskirtiniai gabumai nėra papildyti tokia pat išskirtine, elitine morale. Sociumas, kuriame „moralė yra ne šio pasaulio dimensija“, tiesiog pasipildys būreliu egoistiškai nusiteikusių cinikų ir makiavelistų. Sambūris efektyviai veikiančių niekšų ir niekšelių baltomis apykaklėmis...

Pedagogas ir direktorius B. Burgis kaip tik ir kovojo už aukštus idealus, prieš melą, neteisingumą ir dviveidę-triveidę moralę. Pedagoginiai įrankiai, kurie tinka ugdyti protinėms galioms bei žinioms, visiškai netinka dorinėms nuostatoms ir vertybėms ugdyti. Juk daržo nekasame šaukštu, o benzininiu pjūklu neraikome duonos... Kiekvienam darbui savi įrankiai.

Kaip mokslininkai, dešimtmečius tyrinėjantys mokyklą, patys turintys pedagoginės patirties, drįstame teigti, kad šiandien dažna lietuviška ir vakarietiška užsieninė mokykla nuo tikro, giluminio vertybinio ugdymo yra nusišalinusi. Būtent tokią poziciją netgi elitinės mokyklos užima latentiškai, nesiafišuodamos, bet labai sąmoningai. Modernybės ir etinio reliatyvizmo sąlygomis nuoširdus dorinis-pasaulėžiūrinis ugdymas yra be galo rizikingas arba mažų mažiausiai nepatogus. Nelyginant lagaminėlis be rankenos: palikti gaila, o neštis nepatogu....

Kuo, ugdant dorovę ir vertybes, šiandien remtis? Religine pasaulėžiūra? Gal katalikybe? O ką pasakys laisvamaniai, galiausiai, kaip į tai pažiūrės musulmonai ir dzenbudistai? Ką diegti? Tradicinius lyčių vaidmenis ir jaunuolių skaistumo vertybę? Bent jau iš dalies 21 a. tai yra retrogradiška, pagaliau ką, pasakys genderistai ir feministės? Ką pasakys veganai ir visavalgiai? Ką pasakys G. Thunberg sekėjai? O ką pagalvos apie mokyklą tėvai, kurie netiki antropogeniniu klimato atšilimu? Čia susiduriame su destruktyviąja pasaulėžiūrinio pliuralizmo puse.

Mokykla, pabandžiusi į vertybinį ir pasaulėžiūrinį ugdymą pažvelgti fundamentaliai, šiandien rizikuoja „susideginti...“. Užtat fontanais trykšta akademinių pasiekimų fetišizmas, perfekcionizmo kultas ir, žinoma, kaip be šito, vaiko bei žmogaus teisės, beje, neatsvertos jokiomis pareigomis, atsakomybe už savo veiksmus. Svarbiausias kriterijus – komfortas, visur, visada ir visiems. Ir nesibaigiančios mantros apie kritinį mąstymą, kūrybingumą, saviraišką, lygias galimybes, lyderystę... O juk „rožės ant mėšlo auga“. Ir tą mėšlą kažkas turi uostyti ir mėžti. Sentencija moko: „per aspera ad astra (per kančias į žvaigždes“). Sėkmingas mokymasis, akademinė karjera primena pasiekimų sportą. Čempiono vainikas, medaliai ateina per nežmonišką valią, upelius prakaito, kančias ir traumas. Deja, bet kokia vidinė psichologinė drama, kančia ir įtampa iš dabartinės neoliberalios vakarietiškos mokyklos yra eliminuota. Išeiti iš komforto zonos negalima. Tai – blogis. Ir niekam nesvarbu, kad daugelio žmonių ir ugdytinių visas gyvenimas ar jo esminė dalis bus už komforto zonos.

Tikrasis dorinis ir pasaulėžiūrinis ugdymas pirmiausia remiasi geru pavyzdžiu (A. Bandūros socialinio išmokimo teorija). Sudėtinga matematinė lygtis ar cheminė formulė yra bejausmė. Užtat jokia dorovinė vertybė negali susiformuoti be stipraus jausminio (afektyvinio) pagrindo. Jokia vertybinė ir dorovinė gyvenimo patirtis jaunuolio sąmonėje neatsiras be „egzistencinės krizės“, be gilaus emocinio sukrėtimo, be realių bandymų išspręsti moralines dilemas savo jaunoje biografijoje. Tai įtikinamai parodė egzistencinė filosofija, humanistinė pedagogika ir psichologija. Labai protingas, tačiau bejausmis žmogus, tikėtina, tiesiog bus didelis cinikas. Antra vertus, perdėtas jausmingumas yra klinikinės psichiatrijos požymis. Pasaulinės psichologijos klasikas litvakas L. Vygotskis teigė, jog afektas ir intelektas turi susitikti. Afektas (jausmai) ir intelektas yra tarsi dešinė ir kairė kojos, kurios bėga maratoną pakaitomis. Vien kaire koja toli nenušokinėsi...

Deja, kai kalbame apie žmogaus jausminės (afekto) sferos ugdymą, tenka pripažinti, kad modernioji vakarietiška kultūra pirmenybę akivaizdžiai teikia racionalumui, o jausmai ir jausmingumas yra būsena, kurią civilizuotas individas privalo „nugesinti“, suvaldyti, nedemonstruoti. Tai – emociškai frigidiška kultūra, kur jausmų proveržio legitimacija galima nebent tik per sporto varžybas ar holivudinio trilerio peržiūrą. Atitinkamas emocionalumo, tiksliau – jo stygiaus, konceptas natūraliai persimeta ir į šiuolaikinę į vakarietišką mokyklą. Racionalumas ir protavimo (arba kognityvinė) sfera vakarietiškoje mokykloje ir švietimo sistemoje yra beviltiškai užgožusi jausmų (afekto) sferą. Tai yra didelis ir akivaizdus vakarietiškos švietimo sistemos trūkumas, apie kurį vengiama kalbėti.

Modernioje psichologijoje ir pedagogikoje pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjo D. Goleman emocinio intelekto teorija. Pripažįstama emocinės harmonijos ir emocijų „suvaldymo“ reikšmė asmens gerovei ir jo karjerai. Bet ir čia išlenda utilitarinis įtakingos vakarietiškos teorijos, padedančios individui „adaptuotis“ šiuolaikinėje „išemocintoje“ visuomenėje, požiūris: „pažinkite savo emocijas, išmokite jas suvaldyti, kitaip sugriausite savo asmeninę laimę ir karjerą“.

Šiandien Lietuvoje pradinių klasių mokytojai, turintys 40 metų stažą, skundžiasi, kad pradinukai, paskaitę J. Biliūno apsakymus „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“ arba H. Ch. Anderseno „Mergaitė ir degtukai“, „ šaiposi ir kikena, o prieš 30 metų klasė raudodavo, o ir man, mokytojai, ašara nuriedėdavo“. Taigi, kaip ugdyti vertybes ir pasaulėžiūrą emociškai frigidiškoje aplinkoje?

Grįžkime dabar prie B. Burgio puoselėtos ugdymo sistemos. B. Burgis ne kartą akcentavo aukštų idealų ir jų nekompromisinio gynimo bei puoselėjimo svarbą. Ne kartą pabrėžė, kad žmogaus gyvenimas nuolatos nužymėtas moraliniais pasirinkimais ir moralinių dilemų sprendimu: imti kyšį ar neimti, būti neištikimam savo sutuoktinio atžvilgiu ar nebūti ir pan. Šie pavyzdžiai apie kyšį ir neištikimybę čia yra rekonstruoti iš atminties, prisiminus konkretų iškilaus pedagogo viešą pasisakymą. B. Burgis labai aukštai kėlė moralinių reikalavimų kartelę, pirmiausia sau pačiam. Iki gyvenimo pabaigos jis buvo aukščiausios moralės pavyzdys. Pakėlęs gimnazijos moralinę kartelę į aukštumas, direktorius sakydavo: „Esate gabūs vaikai, pritapsite, klestėsite bet kurioje kitoje mokykloje. Jei liekate mūsų gimnazijoje, privalu besąlygiškai laikytis tvarkos ir vertybių, dėl kurių susitarėme.“

Nenuostabu, kad savo kurtoje ir vadovaujamoje mokykloje direktorius sąmoningai ir sistemingai kūrė žaidybines, emociškai labai labai sodrias pedagogines situacijas. Jis sąmoningai vedė mokinius į moralinių dilemų sprendimą, į emociškai įkrautą „egzistencinę krizę“. Pats asmeniškai visada buvo labai emocionalus, visa jo laikysena, išorinė elgsena, vieši pasisakymai, pagyrimai ar kritika visada pasižymėjo dideliu emociniu krūviu, stipriomis metaforomis. Neslėpė, nedangstė jis kilnių ir nuoširdžių emocijų ir savo pavyzdžiu šito mokė vaikus. B. Burgiui buvo būdingas tiesos, kartais nepatogios, sakymo ir skelbimo, nebojant pasekmių, jausmas. Akivaizdu, kad B. Burgis drąsiai įveikinėjo tai, kas vakarietiškoje neoliberalaus švietimo sistemoje, jau atrodė, yra beviltiškai nebeįveikiama – emocinį frigidiškumą, visišką racionalumo dominavimą jauno žmogaus – ugdytinio – jausmų pasaulio atžvilgiu. Drįstume teigti, jog būtent čia slypi B. Burgio sukurtos ir išbandytos ugdymo sistemos išliekamoji vertė ne tik Lietuvos mokyklai, bet moderniai vakarietiškai mokyklai apskritai. Mūsų nuomone, B. Burgis – pedagogas novatorius, vertas atsistoti greta kitų pedagogikos milžinų: M. Montessori, R. Šteiner, S. Frenė, K. Ušinskio, L. Tolstojaus ir kt.

Ir tik mūsų visų provincialumo, kultūrinio ribotumo problema, kad, kol pedagogas-kūrėjas buvo gyvas, mes nesugebėjome laiku atpažinti ir adekvačiai įvertinti jo sukurtos unikalios ugdymo sistemos, neištyrėme jos moksliškai, neatlikome jos teorinės ir metodinės rekonstrukcijos taip, kad toji patirtis galėtų būti pritaikoma kitoms Lietuvos ir Europos mokykloms. B. Burgis neslėpė, kad pastaruoju metu, būdamas aktyviu ir energingu pensininku, siūlė savo paslaugas aukštajai šalies švietimo valdininkijai, instancijoms, buvo pasiryžęs dirbti savanoriškai, garbės tarnybos pagrindais. Jokių kvietimų nesulaukė, niekur nebuvo pakviestas. Kaip viskas pažįstama, lietuviška... Kodėl taip klaikiai pagal švietimo rodiklius atsiliekame nuo sesės Estijos? Labai madinga kalbėti apie lyderystę. O kur tikroji lyderystė ir lyderiai Lietuvos švietime? Lyderė buvo Meilė Lukšienė. Tikriausias lyderis buvo ir B. Burgis.

Lietuvoje yra 60 savivaldybių. Kiekviename didmiestyje yra po kelias elitines gimnazijas. Viena kita realiai elitinė gimnazija, stebuklingu būdu yra susiformavusi ir regionuose. Taigi, šalyje yra koks 15–20 tikrai išskirtinių gimnazijų. Mūsų nuomone, vadovaujant B. Burgiui, KTU gimnazija buvo išskirtinė gimnazija VISOS Europos mastu. Ir niekas neįrodys, kad buvo kitaip. Akivaizdu, kad tokio tipo mokyklą gali kurti ir puoselėti tik neeilinė charizmatiška asmenybė – šviesulys, pats liepsnojantis saulės branduolio karščiu. Eilinis tipinis lietuviškos mokyklos direktorius – mažumėlę konformiškas, šiek tiek oportunistiškas, „teisingai“ vakarietiškai indoktrinuotas (esą būti emocionaliam yra nelabai gerai), tokios unikalios mokyklos ir jos ugdymo sistemos kurti negalės. Netgi jau sukurtos „mokyklos estafetės“ perimti negalės. Kas gali pakartoti L. Pavaročio dainavimą?

Palinkėtume šiai gimnazijai visiškai neišbarstyti unikalaus paveldo, išskirtinės patirties, nes realybė kelia abejonių. Tik pašalinus B. Burgį, KTU gimnazijoje įvyko kitas incidentas, nuskambėjęs medijose. Dvi gimnazistės pagautos nusirašinėjant. Istorijos mokytojas surašė neigiamus įvertinimus. Išniro įtakingi tėvai, susigiedojo su nauja gimnazijos vadovybe ir iš mokyklos pasitraukė, spėkite kas? Ogi moralinių principų neišdavęs mokytojas (!). B. Burgis ugdė ne tik gimnazistus, bet ir elitinius mokytojus, buvo lyderis, kuris aplink save puoselėjo kitus lyderius. Žiūrėkite, vos tik iškilus direktorius ir moralinis lyderis nušalintas, sistema akimirksniu parklupdo gimnaziją ant kelių, sudarko jos kultūrą. Gimnazija privalo būti tokia, kaip visos kitos – klusni, konformiška, pilka, pataikaujanti „klientams“. Aukštos moralės tarsi nebūta: „moralu yra tik tai, kas naudinga, patogu ir nekonfliktiška...“

Jau po B. Burgio mirties pasipylė užuojautos kupini straipsniai, kuriuose neabejotinai pripažįstama neeilinė asmenybė, jos išskirtiniai nuopelnai pedagoginei kūrybai ir švietimui. Po straipsniais labai daug šiltų ir nuoširdžių komentarų. Tik tos šilumos ir dėmesio pritrūko žmogui gyvam esant. Visgi nustebino kai kurie teisuoliški komentarai po straipsniais: „žmogaus ir vaiko teisės aukščiau mokyklos vidaus tvarkos, negalima šalinti iš gimnazijos už tai, jog mokinė užsirūkė“ (pažodinė citata). Juk elitinę gimnaziją pasirinkę jauni žmonės ir jų tėvai patys priėmė moralinį sprendimą – laikytis gimnazijos taisyklių, o ne demonstratyviai jas laužyti.

Panašu, jog bent jau daliai tėvų ir mokinių jokios aukštosios moralės ir nereikia, nes tai „balastas“ jų gyvenimo šventei. Buvimas elitinėje gimnazijoje kai kam tėra apskaitinis vienetas aukštesniosios socialinės klasės „vartojimo krepšyje“. Tiesiog, tai – parodomoji prabanga greta brangių mašinų, prekės ženklų ir įspūdingų atostogų... B. Burgio pedagoginė sistema – himnas pareigai ir atsakomybei. Plebėjai taip ir nesuprato, kas yra aukštieji idealai, aukštoji moralė, mokyklos kultūra ir kas yra unikali ugdymo sistema, kai gimnazistai nuolat, tarsi į ledinį vandenį, nardinami į egzistencinę krizę, atvedami į moralinių dilemų sprendimo situaciją, užgrūdinami moraliai. Nėra aukštų idealų, nėra emocinės įtampos, nėra ir dorovinio išsiugdymo. Paaugliams būdingas aštresnis teisingumo jausmas, prigimtinis emocionalumas dar neužgesintas, o dorinių nuostatų sistema galutinai nesusiformavusi. Jei mokykla, pedagogai tą jauno žmogaus sensityvinį periodą pražiopso, tai visuomenė tada turi moraliai abejingą konformistą, dedantį į segtuvą dar vieną diplomą.

B. Burgis tikrai nebuvo medituojantis ir pasyviai įvykius stebintis „sensėjus“. Tautosaka moko: „Lenk medį, kol jaunas.“ Ir B. Burgis – talentingas pedagogas – lenkė. Tik dar ir šiandien Lietuvoje ne visi suprato, ką, kaip ir vardan ko jis lenkė. Čia ir yra aukštasis pedagoginis pilotažas, mokyklos pakylėjimas virš depresuojančio ir etinio reliatyvizmo nukamuoto neoliberalaus švietimo.