Adomas Stančikas (g. 1981 m. Radviliškyje) aktorius, daugeliui žinomas iš šiuolaikinių Lietuviškų filmų tokių kaip: „Matvaju“, „Mazgas“, „Zero“ (filmų režisierius E. Vėlyvis), „Nuodėmės užkalbėjimas“ (režisierius A. Puipa), kuriuose jis atliko blogiuko vaidmenį. Neigiamų personažų vaidmenys jam skiriami dažniausiai, nors tie, kas pažįsta aktorių, galėtų paliudyti, kad realiame gyvenime Adomas kupinas pozityvo. Be aktorystės, į kurią pasinėrė baigęs studijas Klaipėdos universitete, A. Stančikas Klaipėdos kultūros padangėje žinomas ir kaip dailininkas, ir kaip medinių aksesuarų kūrėjas, ir kaip muzikantas bei poetas. Tai žmogus, kuris nebijo išbandyti savęs įvairiuose amplua, todėl tikriausiai nieko nenustebins tai, jog Adomas vedė muzikinius užsiėmimus neįgaliesiems Klaipėdos socialinių paslaugų centre „Danė“ ir jau keletą metų dirba Klaipėdos nakvynės namuose. Be viso to jis dar dviejų vaikų tėtis.
Kas tave atvedė į Klaipėdą?
Studijos ir meilė.
Nėra minčių keltis į sostinę?
Man ten kiek per tiršta. Esu kilęs iš provincijos, tai dažnai pritrūkstu gryno oro.
Save realizuoji įvairiausiuose kūrybiniuose projektuose visoje Lietuvoje. Ar tenka užsukti į gimtąjį Radviliškį su savo kūryba?
Retai. Nesutampa grafikai apsilankymo pas tėvus ir renginių už idėją. O specialiai važiuoti esu tikriausiai per brangus. O gal esu tiesiog nepatogus nes savo kūryboje pasisakau ne visiems patogiomis temomis.
Kokia tavo, kaip aktoriaus, sėkmės istorija?
Klausimas, ar išties esu sėkmingas aktorius. Manau, tuo metu buvau tinkamoj vietoj ir tinkamu metu. Aišku, atvirai kalbant, tai be Zero tikriausiai niekas ir nežino kitų mano vaidmenų. O jų išties būta ir daugiau. Konkursas: kas atsakys tiksliai, kur aš vaidinau ir kiek tiksliai vaidmenų atlikau, gaus prizą siurprizą iš manęs (juokiasi).
Ar turi vaidmenį, kurį tikrai norėtum realizuoti?
Realizuoju po truputi visus savo norimus vaidmenis. Esu pagal specialybe režisierius, todėl pats režisuoju muzikinius, autorinius klipus. Džiugu, kad manim patikėjo studijų bičiulis Valdas Misevičius ir dabartinė scenos partnerė Akwili.
Bandai save tapyboje, neseniai pradėjai kurti medinius aksesuarus - ar tai reiškia, kad vis dar neatradai savęs, ar tai, kad aktorystės ir muzikos tiesiog nepakanka savirealizacijai?
Šiuo metu mėgaujuosi gyvenimo siūlomoms alternatyvoms. Man jos netrukdo, o tik papildo mane kaip asmenybę.
Baigei muzikos mokyklą, vienas ilgiausių tavo muzikinių projektų – grupė „Flaer“ su kuria net dalyvavote Eurovizijos atrankose, o dabar koncertuoji duete Adomas ir Awilina. Kaip į tavo gyvenimą atėjo muzika, ir ką ji tau reiškia?
Badmintono raketės pavidalu prieš veidrodį beždžioniaujant. Tada buvo gal 10 m., o 16 m. gavau pirmą savo gitarą. Tiesa, lankiau muzikos mokyklą, birbynės klasę. Bet visada norėjau groti gitara ir būti rock star. Dabar pakankamai jaučiuosi stabiliai, kad galėčiau transliuoti tai, ką noriu. Nepriklausyti jokiai prodiuserinei kompanijai. Nelysti į teliką vien tam, kad pakiltu reitingai, kalbėti tai, ką noriu ir dar būti klausomu.
Kokios muzikos pats klausaisi?
Klausau labai įvairią muziką. Priklauso nuo nuotaikos ar norimos nuotaikos paieškos.
Vedei muzikos užsiėmimus neįgaliesiems ir dirbi su benamiais. Tai veiklos, kurios su aktoryste ir menu tarsi neturi nieko bendra - ką jos tau duoda?
Visų pirma, mano aktorystė turi autoritetą, nes jie visi yra matę mano sukurtus personažus. Visų antra, būdamas kuriantis žmogus visada atrasi prasmę teikdamas pagalbą tam, kam jos tikrai reikia. Neabejoju, kad galima viską derinti.
Kokia tavo pagrindinė veikla?
Oi, net neįsivaizduoju.
Esi vedęs, turi du vaikus. Kokie vaikų vardai, kas juos parinko? Kiek vaikams metų?
Taip jau greit šešiolika metų. Turiu du berniukus. Vienam 15 m. kitam 5 m. Jokūbas ir Kristupas – Mykolas. Vardai atėjo be didelių prieštaravimų, netikėtai, pačiu laiku.
Per tokią gausybę veiklų ar lieka laiko šeimai, vaikams?
Negalvokit taip, kad esu voveriukas, kuris sukasi savo ratelyje diena naktį, 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę. Kai nori, gali rasti laiko viskam.
Kaip manai, koks esi tėtis?
Anot žmonos, pakankamai geras. Ir sauskelnes keičiau, ir valgyti darau, ir kambarius tvarkau, ir pasakas skaitau, ir vaikus įtraukiu į meno pasaulį, kurdamas namuose leidžiu improvizuoti ir vaikams turime ne vieną bendrą darbą.
Tavo neigiamų personažų vaidmenys filmuose nepaliečia šeimos ar tavo asmeninio gyvenimo, nes dalis visuomenės aktorių tapatina su jo vaidmenimis?
Atėjo laikas, kai nebesureikšminu to, už ką mane dabar kalbini. Po teisybe, tai yra ne mano bėda, kad žmonės nesugeba atskirti pelų nuo grūdų. Tik džiaugiuosi, kad įtikinamai atlikau savo darbą.
Ar skiriate vaikų kūrybiškumo ugdymui papildomą dėmesį?
Kaip minėjau, leidžiu vaikams veikti ir nespaudžiu, jei to nenori patys. Per prievartą nepasieksi rezultato, tik atbaidysi nuo saviraiškos.
Į kurį iš tėvų vaikai labiau panašūs savo temperamentu ir besiformuojančiu charakteriu?
Kadangi mes su žmona labai panašūs, tai manau, kad sunku būtų skirstyti.
Ar su žmona visada sutariate vaikų auklėjimo klausimais?
Tik pasidalinam, gal kiek kartais pakariaudami dėl smagumo.
Taip daug pačiam tenka visur dalyvauti, kurti - ar į savo veiklas, kūrybą įtrauki ir vaikus?
Labiau namų aplinkoje, nes labiausiai patinka kurti savo erdvėje. Matydami įsijungia ir vaikai.
Gal turi minčių kokiam bendram kūrybiniam projektui su šeima, vaikais?
Nepasakyčiau, kad jie nedalyvauja. Vienaip ar kitaip jie visuomet procese.
Ar turite šeimos tradicijų, kurių laikotės?
Šventės. Tradicinės. Kiek įmanoma nepraleidžiam jų. O daugiau mėgstam improvizuoti. Taip lengviau, nes planus neretai sujaukia aplinkybės. Tradicijos keičiasi svarbiausia, kad esame kartu.
Ačiū už pokalbį!
Skaityti komentarus