Ypatingai buvo vertinga po pranešimų vykusi diskusija, kurioje sudalyvavau ir aš, pasisakydamas LVŽS Politinės analizės centro NOVARUM vardu. Akcentavau penkis dalykus:

Pirma, politinės valios klausimas.

Sėkmingas demografinės politikos priklauso nuo to, ar egzistuoja politinė valia ją vykdyti. Apie demografinę žiemą kalba viso politinio spektro politikai, tačiau, kai reikia imtis konkrečių veiksmų, paaiškėja, jog politinės partijos turi kitas preferencijas arba nesutaria dėl tikslui pasiekti reikalingų priemonių. Nacionalinio susitarimo dėl demografijos politikos ir jos priemonių neturime.

Antra, politinės valdžios kaita.

Sunku vykdyti nuoseklią demografinę politiką, kai kas keturi metai keičiasi valdžia, o su ja - ir politika. Tipiškas pavyzdys yra Lietuva. 2016 m. į valdžią atėjo valstiečiai, kurie pirmieji pabandė įvesti sisteminį požiūrį į šeimos politiką. Buvo priimtas Šeimos stiprinimo įstatymas, patvirtinta Ilgalaikė šeimos stiprinimo 2020–2028 metų programa - pirmas strateginis dokumentas skirtas šeimos politikai Lietuvoje. Valstiečiai šeimos politikos srityje orientavosi į germanišką modelį, siekdami mažinti gyvenimo lygio atotrūkį tarp vaikus turinčių ir neturinčių šeimų, buvo įvestos tam skirtos priemonės (vaiko pinigai, pirmojo būsto jaunoms šeimoms programa). 

Tačiau tada įvyko rinkimai. Į valdžią atėjusi konservatorių ir liberalų koalicija formulavo visai kitus šeimos politikos tikslus: lyčių lygybės gerinimą, užmtumo skatinimą. Jie buvo skirti LR Vyriausybės programoje įvardytiems ekonominiams prioritetams įgyvendinti. Šeimos politikoje iš esmės įvyko persiorientavimas į skandinavišką šeimos politikos modelį, paremtą moterų užimtumo ir lyčių lygybės skatinimu, t.y. t.y. kuo ankstesniu moterų grąžinimu į darbo rinką, apmokamo ir neapmokamo darbo (įskaitant vaikų priežiūrą) lygiu pasidalijimu tarp abiejų partnerių.

Kitaip nei Lietuva, Lenkija ir Vengrija turėjo galimybę nuosekliai formuoti šeimos politiką ilgesnį laikotarpį (Lenkija - aštuonerius metus, Vengrija - jau penkiolika metų). Tai jiems leido išsiaiškinti, kurios šeimos politikos priemonės veikia ir kurios ne. Pavyzdžiui, sėkmingiausia šeimos politikos priemone Vengrijoje buvo valstybės parama pirmo būsto įsigijimui, o štai senelių pensija, kuri sudarė galimybes seneliams anksčiau išeiti į pensiją su tikslu prižiūrėti anūkus - nepasiteisino. Lenkiją valdę konservatoriai itin daug biudžeto lėšų skyrė universalioms socialinėms išmokoms (pvz. vaiko pinigams). Ši priemonė demografijos gerinimo prasme - pasiteisino tik pirmuosius metus.

Trečia, šeimos politikos priemonių taiklumas.

Tai, kad Vengijoje šeimos politikos priemonės turėjo ribotą efektą (gimstatumo rodiklis pakilo nuo 1,23 (2011) iki 1,51 (2023), o Lenkijoje gimstamumo skatinimo priemonės nesuveikė (2024 m. gimstamumo rodiklis nukrito iki rekordinių 1,099–1,11 vaiko moteriai), mano galva lėmė šeimos politikos priemonių taiklumas.

Vengrijoje siūlomos gimstamumo didinimo priemonės buvo grįstos poreikių analize, o štai Lenkija šioje sritye vykdė intuityvią šeimos politiką. Itin didelę reikšmę ją formuojant atliko Marijos Kopff institutas, ištyręs, jog Rytų Europoje šeimoms yra itin svarbus nuosavo būsto turėjimas. Vengrai vykdo ir įdiegtų priemonių poveikio vertinimą, kuris leidžia atsisakyti to, kas nėra efektyvu.

O štai Lietuvoje šeimos politika liek intuityvi. Nacionalinė šeimos taryba neturi reikiamų materialinių ir žmogiškųjų išteklių, kad galėtų tokias analizes daryti. Neatliekamas ir poveikio vertinimas. Pvz. turime vaiko pinigus, kurie atlieka svarbų vaidmenį traukiant iš skurdo rizikos nepasiturinčias šeimas, bet kas paskys, ar jos turi poveikį demografijai? Štai lenkų patirtis sako, kad ne.

Ketvirta, šeimos politika, orientuota tik į išmokas, yra labai riboto efekto.

Neįmanoma pinigais ar socialinėmis išmokomis įtikinti žmonių, jog jie kurtų šeimą, turėtų vaikų ar turėtų jų daugiau. Tai priklauso nuo asmenų turimų nuostatų ir vertybių, kurios įgyjamos šeimoje. Šeimoje vaikas arba patiki šeimos gėriu ir pats nori ją kurti, arba nusivilia juo. Ir jei kokia nors jauna moteris nenori turėti vaikų, pinigais jos nuomonės nepakeisi.
Todėl kur kas svarbesnės negu ekonominės, yra kultūrinio poveikio priemonės, skirtos pozityvių nuostatų susijusių su šeimos kūrimu ir vaisingumu ugdymui, visų pirma per švietimą. Tačiau šioje srityje praeitą kadenciją buvo žengtas neapgalvotas žingsnis panaikinant rengimo šeimai programą mokykloje. Kaip liudija Latvijos patirtis, kurioje per dešimtį metų itin stipriai pasikeitė jaunimo vertybinės nuostatos, ir šeima vertybių hierarchijoje iš trečios vietos nukrito į... dvidešimt pirmą, atsisakymas puoselėti šeimos vertybes švietimo sistemoje gali turėti katastrofiškas pasekmes. Su tu susijusi mano penktoji pastaba.

Penkta, demografinės žiemos sąlygomis negalima priimti politinių sprendimų, kurie tik blogins situaciją.

Šiuo metu Seime yra užregistruoti ir svarstomi įstatymo projektai, kurie gali galutinai palaidoti bet kokias viltis demografijos gerinimo srityje ką nors padaryti. Vienas iš jų yra Reprodukcinės sveikatos įstatymas, kuris savo esme yra pertekliniam gyventojų skaičiui mažinti skirta priemonė. Reprodukcinių teisių koncepcija buvo sugalvota XX a. pabaigoje, kai JTO formate buvo ieškoma būdų suvaldyti greitą žmonių skaičiaus augimą pasaulyje. Tačiau laikai pasikeitė, pasaulio gyventojų skaičiaus augimas lėtėja. Ji visiškai netinka Lietuvos, išgyvenančios demografinę žiemą, sąlygomis. Šio įstatymo priėmimas bus kaip eutanazija lėtine liga sergančiam ligoniui. 

Demografinė situacija kelia daugiau nerimo, negu džiaugsmo. Šį susirūpinimą matyt ir užfiksavo Seimo kanceliarijos fotografė Olga Posaškova.