Gal „paguos“ tas faktas, kad dauguma tėvelių, norėdami išvengti mažojo šeimos nario pykčio protrūkių, ima ir jams nusileidžia. O tada vaikas ima tokia tėvų sudaryta situacija manipuliuoti. Mat, įpranta ir supranta, kad vis tiek pasieks savo tikslą, bus jo „viršus“.

Mylėti vaiką besąlygiškai yra gerai, bet tai dažnu atveju tampa tarsi tokia taisykle/norma: „Vaiko norai – vaiko ir įstatymai.“ Tad, kaip tuomet elgtis su savo mažaisiais?..

Pirmiausia reikėtų suprasti, kad vaiko kaprizų tenkinimas gali neigiamai atsiliepti pačiam vaikui!

Jeigu vaikutis, vos išgirdęs tėvų griežtą “ne” kokiam nors kaprizui, aikštijasi/pyksta/niršta, reikia leisti jam suprasti, kad tai visiškai normalu (išgirsti neigiamą žodį/atsisakymą vykdyti tam tikrą vaiko įgeidį). Mažasis šeimos narys turi pajausti ir nusivylimo kartėlį, nes vėliau, jam paaugus ir ėmus socializuotis visuomenėje, bus sunku prisitaikyti prie įvairių gyvenimo situacijų ir dar įvairesnių aplinkybių, kurios, tikrai ne visos, bus tik teigiamos ir palankios…

Vaiką reikia pamokyti ar tiesiog supažindinti su tuo, jog kartais pravartu pamąstyti apie kitus, šalia esančiuosius. Kitu atveju vaikas taps egoistu. Kad būtent taip ir nenutiktų, svarbu vaiką mokyti dalytis ne tik žaislais, bet ir dėmesiu kitam. Būtina mokyti atjautos ir supratimo. Dalijimasis tuo, ką turiu, yra lygiai toks pat svarbus, kaip ir džiugesys dėl to, ką gaunu. Na, net ir suaugusiam gauti visuomet smagu, bet ir duoti kitam tai, ką turi, - ne ką mažesnis malonumas. Labai aktualu tėvams patiems rodyti pavyzdį – padedant kitiems ar skiriant savojo laiko, dėmesio tiems, kurie viso to stokoja.

Vaikutis, kuris pasiekia to, ko tik geidžia, neįsisavina paprasčiausio dėkingumo jausmo. O kuomet vaikas viską gauna vos tik įsigeidžia (t. y. tuojau pat) – neišmoksta kantrumo ir pakantumo.

Kad mažasis neįprastų mėgautis ir naudotis savąja valdžia/lengvu tikslo pasiekimu, reikia nebijoti tam tikrose situacijose jo sudrausminti. Bet taip, kad jis suprastų, jog daro kažką negero. Geriausia, kad tai būtų “lengvo” moralo/pamokymo tipo sudrausminimas, bet tai jokiu būdu neturi vaiko pažeminti ar kitaip jį nuvertinti. Čia tėvai turi būti labai atidūs rinkdami žodžius, nes mažųjų širdelės viską priima labai jau tiesiogiai ir pritaiko konkrečiai sau (o ne savo nederamam elgesiui).

Kai kurie tėvai, lepindami vaiką, patys nusiramina ir mano esą labai geri auklėtojai, nes kas nenorėtų matyti nuolat laimingo savo vaiko? Tačiau vaikas, vėliau “išeidamas” į visuomenę, gali nesuprasti ir nesusiprasti, kad tikrai ne viskas klostosi TIK taip, kaip jis užsigeidžia, nori ar numato…

Įsidėmėtina, kad kai vaikas nuolat giriamas, jis savaime suprantamu dalyku laiko tas begalines liaupses. Vaikas, integruodamsis visuomenėje, gali patirti sukrėtimą, pajautęs ar pamatęs, kad realiame gyvenime ne viskas klojasi taip, kaip jis nori…

Taigi, įsiliejimas į visuomenės gyvenimą gali tapti labai komplikuotas, sudėtingas ir painus. Juk kuo giliau miškan, tuo daugiau medžių (kuo daugiau lepinimo, tuo didesnis išpuikimas).

Tėveliams priminimas būtų toks: būkite kantrūs ir pakantūs, nes Jūsų ganėtinai išlepintas vaikutis tikrai nepasikeis per vieną dieną…