Vaikščiojimas nėra vien transporto būdas. Tai viena paprasčiausių ir kartu efektyviausių fizinio aktyvumo formų, teigiamai veikiančių širdies ir kraujagyslių sistemą, medžiagų apykaitą, psichologinę savijautą ir bendrą gyvenimo kokybę. Pėsčiųjų judėjimui palankūs miestai skatina aktyvesnį gyvenimo būdą, mažina stresą, prisideda prie psichinės sveikatos stiprinimo bei sudaro daugiau galimybių socialinei sąveikai ir bendruomeninių ryšių kūrimui.

Tačiau vaikščiojimo nauda neapsiriboja vien individualia sveikata. Kuo daugiau žmonių juda pėsčiomis, tuo mažesnis automobilių srautas gatvėse. Tai reiškia mažesnes transporto spūstis, mažesnį triukšmo lygį, mažesnę oro taršą ir geresnę gyvenamosios aplinkos kokybę. Be to, mažesnis priklausomumas nuo asmeninių automobilių leidžia efektyviau organizuoti viešojo transporto sistemas ir kurti gyvybingesnius miesto rajonus.

Klimato kaitos kontekste pėsčiųjų infrastruktūra tampa ne tik mobilumo, bet ir prisitaikymo prie aplinkos pokyčių strategija. Judėjimas pėsčiomis praktiškai nesukuria tiesioginių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, todėl prisideda prie anglies dioksido išmetimų mažinimo. Tuo pat metu medžiais apsodintos gatvės, žaliosios erdvės, parkai ir patrauklios viešosios aikštės padeda mažinti miesto karščio salų efektą, reguliuoja mikroklimatą, gerina lietaus vandens infiltraciją ir sudaro sąlygas biologinei įvairovei išlikti.

Arborologijos ir miesto ekologijos tyrimai rodo, kad medžių alėjos ir želdynai yra vieni svarbiausių veiksnių, lemiančių pėsčiųjų komfortą. Medžių lajomis sukuriamas pavėsis mažina dangų temperatūrą, silpnina šiluminį stresą, filtruoja ore esančias kietąsias daleles ir slopina triukšmą. Be to, žaliosios erdvės teigiamai veikia žmonių psichinę būklę, mažina nerimo ir depresijos riziką bei stiprina ryšį su aplinka. Todėl pėsčiųjų infrastruktūra ir miesto medžiai turėtų būti vertinami kaip vientisa urbanistinės ekosistemos dalis.

Ekonominiu požiūriu pėsčiųjų miestai dažnai pasižymi didesniu gyvybingumu ir konkurencingumu. Žmonės, judėdami pėsčiomis, dažniau sustoja, stebi aplinką, naudojasi vietinių verslų paslaugomis ir aktyviau įsitraukia į viešąjį gyvenimą. Tokia aplinka skatina smulkųjį verslą, didina nekilnojamojo turto patrauklumą, stiprina vietos ekonomiką ir formuoja stipresnį bendruomeniškumo jausmą.

Pastaraisiais metais vis daugiau mokslinių tyrimų patvirtina, kad miestų gyvybingumą lemia ne automobilių judėjimo greitis, o viešųjų erdvių kokybė, mišrus teritorijų naudojimas, želdynų gausa ir galimybė kasdienius poreikius patenkinti pasiekiant juos pėsčiomis. Tokie principai yra vadinami „15 minučių miesto“ koncepcija, pagal kurią darbas, paslaugos, švietimo, rekreacijos ir kultūros objektai turėtų būti lengvai pasiekiami be būtinybės naudotis automobiliu.

Todėl pagrindinis XXI amžiaus miestų iššūkis nėra tiesti vis daugiau gatvių ar statyti daugiau automobilių stovėjimo aikštelių. Tikrasis uždavinys – kurti erdves, kuriose vaikščioti būtų saugu, patogu, sveika ir natūralu. Ateities miestai klestės ne todėl, kad juose bus galima greičiau važiuoti automobiliais, bet todėl, kad juose bus galima geriau gyventi.

Miestai, orientuoti į pėsčiuosius, medžius ir žmonių gerovę, bus ne tik tvaresni ir atsparesni klimato kaitai, bet ir sveikesni, socialiai gyvybingesni bei ekonomiškai konkurencingesni. Kitaip tariant, ateities miestų sėkmę lems ne automobilių greitis, o žmogaus žingsnio kokybė.