Psichiatrija ir psichologija – nepilnos sistemos

Fresko teigė, kad tradicinė psichologija ir psichiatrija dažnai nesprendžia problemų iš esmės. Jis sakė, kad daugelis psichiatrų ir psichologų siekia paaiškinti žmogaus būsenas žiūrėdami į smegenų veiklą ar į praeities traumas, bet retai klausia – kodėl žmogus apskritai elgiasi taip, kaip elgiasi, būdamas tam tikroje visuomenėje.

„Neurologas gali parodyti, kurios smegenų sritys suaktyvėja, kai žmogus jaučia liūdesį ar džiaugsmą,“ – kalbėjo Fresko, – „bet jis nesupranta proto kaip atsakančio organizmo. Jis mato tik reakcijas, o ne priežastis.“

Pasak jo, žmogaus protas yra dinaminė, asociacijomis pagrįsta sistema, nuolat reaguojanti į aplinkos dirgiklius. Todėl bandyti suprasti žmogų vien per biologinį ar individualų psichologinį lygmenį – tai tarsi mėginti suprasti delfiną, neištyrus vandenyno.

Aplinka formuoja protą

Fresko laikėsi griežtos nuostatos: žmogaus elgesys yra aplinkos produktas. Mūsų vertybės, baimės, agresija, savivertė ar depresija kyla iš kultūrinių modelių, socialinių struktūrų, ekonominių sąlygų ir informacijos, kuria mus maitina visuomenė.

„Niekas negimsta turėdamas išankstinę nuomonę,“ – sakė jis. – „Visi įsitikinimai yra įdiegti. Jeigu pakeistum aplinką, pasikeistų ir žmogus.“

Jis pateikdavo pavyzdį: žmogus, kuris laikomas „depresyviu“, dažnai gyvena sistemoje, kurioje trūksta prasmės, saugumo ar galimybių išreikšti save. Todėl, Fresko manymu, depresija nėra asmeninė klaida, o signalas, kad visuomenė neveikia tinkamai.

„Normalumas“ – santykinė iliuzija

Fresko skeptiškai žiūrėjo į sąvokas „normalus“ ir „psichiškai sveikas“. Jo teigimu, nėra tokios būsenos kaip absoliuti sveika psichika, nes kiekvienas žmogus yra nuolatinių išorinių įtakų produktas.

„Tu niekada netapsi visiškai sveikas,“ – sakė jis. – „Gali tapti tik sveikesnis.“

Ši mintis atspindi jo platesnį požiūrį į žmoniją – kad klaidos, prieštaros, net kvailumas nėra „defektai“, o procesai, kylantys iš netinkamai struktūruotos aplinkos. Kitaip tariant, jeigu nori pakeisti žmogų – turi keisti sistemą, kurioje jis gyvena.

Kritika tradicinei terapijai

Fresko kritiškai vertino idėją, kad problemos sprendžiamos per asmeninę introspekciją – „pažink save“ ar „ieškok vidinio balanso“. Jis manė, kad šie metodai dažnai sukuria tik laikiną palengvėjimą, bet nepašalina priežasties.

„Nėra prasmės gydyti žmogų, kuris kasdien grįžta į sergančią visuomenę,“ – sakė jis. – „Terapija turi būti platesnė nei žmogaus galva – ji turi apimti jo pasaulį.“

Todėl Fresko rėmė tai, ką vadino elgesio inžinerija – sisteminį aplinkos ir sąlygų keitimą, kad jos skatintų protingesnį, sąmoningesnį, harmoningesnį elgesį. Jo akimis, tai – vienintelis tikras kelias į psichologinę sveikatą.

Žmogaus protas – ne liga, o reakcija

Fresko pabrėžė, kad žmogaus protas nėra sutrikimų rinkinys, o atsako į realybę mechanizmas. Jis neigė, kad žmogus „turi psichikos ligą“ izoliuotai nuo visuomenės konteksto. Pasak jo, tai klaidinga prielaida, nes beveik visos mūsų problemos kyla iš socialinių, ekonominių ir kultūrinių įtampų.

„Kai žmogus elgiasi neracionaliai,“ – aiškino jis, – „tai nereiškia, kad jis beprotis. Dažnai tai reiškia, kad jis reaguoja į neracionalią visuomenę.“

Terapija kaip socialinė reforma

Fresko vizijoje psichologas ateityje būtų ne žmogus, kuris tik analizuoja protą, bet inžinierius, padedantis pertvarkyti socialines sąlygas, kurios formuoja žmonių elgesį. Jis sakė, kad tik tada galima kalbėti apie tikrą gydymą, nes žmogaus psichika iš esmės yra socialinė konstrukcija.

„Jei nori sveiko žmogaus – sukurk sveiką aplinką.“ – „Jeigu nori protingos visuomenės – išmokyk ją mąstyti sistemiškai.“