Alkoholis, tiksliau – jame esantis etilo alkoholis, pasižymi stipria neigiama energetika. Jo eterinė struktūra yra labai aktyvi ir stipriai veikia žmogaus eterinį kūną. Tai viena iš priežasčių, kodėl apsvaigęs žmogus tampa gerokai silpnesnis nei blaivus.
Alkoholiniai gėrimai turi savybę, kuri lemia jų psichologinį patrauklumą. Juose yra paprastųjų cukrų – gliukozės ir fruktozės, kurios labai greitai patenka į kraują ir sukelia trumpalaikį energijos pakilimą. Tuo tarpu etilo alkoholis organizmą veikia inertiškai: jo neigiamas poveikis pasireiškia po kelių valandų, kai kepenys nebepajėgia jo neutralizuoti.
Kepenys gamina fermentą, skaidantį etilo alkoholį, ir turi tam tikras jo atsargas. Etilo alkoholis yra sudėtinių cukrų skilimo produktas, todėl kepenys šį fermentą ir gamina – tačiau tikrai ne tam, kad skaidytų žmogaus suvartotą alkoholį.
Po kelių valandų intensyvaus darbo kepenys išeikvoja fermento atsargas. Likęs etilo alkoholis, kurio organizmas nebesugeba suskaidyti, pradeda neigiamai veikti žmogaus eterinį kūną.
Dėl to eterinis kūnas prisotinamas jam neigiamos energijos, sutrinka vidinis balansas ir smarkiai susilpnėja apsauginis psichinis laukas.
Todėl ryte po alkoholio vartojimo žmogus dažnai jaučiasi išsekęs, pavargęs, jam svaigsta galva, pykina ar kyla vėmimo priepuoliai.
Vėmimas – dar viena apsauginė organizmo reakcija. Kai kepenys nebesugeba skaidyti alkoholio, smegenys sukelia skrandžio ir žarnyno spazmus, kad pašalintų likusį alkoholį iš organizmo.
Psichologiškai žmogus prisimena, kad išgėręs jautėsi gerai, todėl natūraliai kyla noras išgerti dar. Taip ciklas kartojasi. Jei tai tęsiasi ilgai, žmogus gali pasiekti ūmaus apsinuodijimo alkoholiu būseną.
Tokiu atveju žmogaus apsauginė energetinė „apsauga“ vis silpnėja.
Ilgainiui alkoholiko organizmas ima sparčiai irti ir senti. Kai organizmas nebesugeba skaidyti alkoholio, jo koncentracija smegenų neuronuose didėja ir pasiekia kritinę ribą – neuronai pradeda žūti.
Kai kuriais atvejais organizmas įjungia kraštutinį apsauginį mechanizmą, tačiau neuronai evoliuciškai tam nepasiruošę, todėl pradeda irti jų struktūros.
Tai kraštutinė priemonė, po kurios organizmas gali atsistatyti tik vieną ar du kartus. Jei tokia būsena kartojasi, prasideda spartus psichinių ir energetinių struktūrų nykimas.
Stipraus apsinuodijimo metu žmogus gali matyti įvairius vaizdinius ar būtybes. Medikai šią būseną vadina baltoji karštinė ir laiko haliucinacijomis.
Apie narkotikus
Narkotikų poveikis organizmui yra dar labiau griaunantis.
Narkotinės medžiagos greitai patenka į kraują ir smegenis. Kai jų koncentracija tampa kritinė, organizmas bando jas neutralizuoti, tačiau tuo pačiu pradeda irti neuronų struktūros.
Tuo metu žmogus gali patirti neįprastus pojūčius, matyti ar girdėti tai, ko niekada anksčiau nepatyrė. Šie pojūčiai sukelia stiprų norą juos patirti dar kartą.
Tam reikia vis didesnių dozių. Kiekvienas kartas dar labiau naikina smegenų struktūras.
Dėl to organizmas ir psichika labai greitai ir negrįžtamai nyksta.
Bandymas priverstinai „atverti“ smegenis, kai jos evoliuciškai tam nepasiruošusios, prilygsta bandymui jėga išskleisti dar neišsiskleidusį žiedą – jis nuvysta ir žūsta.
Harmoningo vystymosi kelias
Tik harmoningas vystymasis ir natūrali evoliucija leidžia žmogui plėsti sąmonės galimybes neardant savęs.
Tokiu būdu žmogus gali geriau suvokti save ir pasaulį, plėsti savo gebėjimus bei sąmoningumą.
Tam reikalingos žinios – tikros žinios apie gamtos dėsnius ir vidinius žmogaus procesus.
Tuomet tai, kas atrodė neįmanoma, gali tapti įmanoma.
Skaityti komentarus