Nukritę protestuotojai talžomi lazdomis, kol protestuojančius, uniformuotus ugniagesius kaukėta, juodai apsirengusi policija bando sustabdyti jėga. Tokį vaizdą praeitą savaitę regėjo ne daugelis, nes žiniasklaida nusprendė nekalbėti apie masinį, kelis mėnesius trunkantį ugniagesių protestą Prancūzijoje, nukreiptą prieš prezidentą Emanuelį Makroną ir jo bandymą pakeisti Prancūzijos visuomenę.
Dėvėdami apsauginius drabužius, ugniagesiai išėjo į gatves ir įvykdė bene saugiausią, tačiau atimantį amą protestą pasaulio istorijoje. Tik nedaugelis už Prancūzijos ribų žinojo, kas vyksta; protestuotojai kreipėsi į socialinius tinklus, norėdami padidinti visuotinį susidomėjimą judėjimu - tai didžiausias ir ilgiausiai trunkantis protestai šalyje nuo 1968 m.
Daugelis tvirtino, kad jei tokio masto represijos vyktų Venesueloje ar Irane, tai būtų pagrindinė tema, apie kurią kalbėtų Šiaurės Amerika ir visas pasaulis. Tačiau dar trečiadienį, bandant ieškoti informacijos „The New York Times“, „Google News“ ir „Yahoo!“ tinklalapiuose, paaiškėjo, jog nėra nė vieno straipsnio šia tema.
Kitų Vakarų šalių elitas nebuvo sujaudintas net tuomet, kai profesionalus fotografas Taha Gueffafas buvo skubiai išvežtas į ligoninę po to, kai policija metė į jį granatą. T. Gueffafas „Twitter“ paskyroje pasidalino sužalojimų rentgeno nuotrauka, klausdamas vidaus reikalų ministro Christophe Castaner, kodėl jo kojoje metaliniai granatos fragmentai.
Tokie profesionalūs aktyvistai už žmonių teises kaip „Žurnalistų gynimo komitetas“ ar „Žmogaus teisių stebėjimo tarnyba“ tai pat neparodė susidomėjimo esama situacija Prancūzijoje.
Nepaisant to, kad E. Makronas yra pakankamai nepopuliarus (gruodžio mėn. apklausų rezultatai rodo, kad jį palaiko maždaug 30 proc., o nepalaiko beveik 70 proc. rinkėjų), jis vis tiek 2017 m. buvo išrinktas prezidentu. Kai Prancūzijos centristų partijos ėmė irti, pirmas rinkimų etapas baigėsi keturių kandidatų lygiosiomis, tačiau į kitą etapą išėjo tik E. Makronas ir fašistinio Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen. E. Makronas lengvai laimėjo antrajame rinkimų etape, tačiau susilaikiusiųjų procentas ženkliai išaugo: beveik 12proc. rinkėjų pasirinko atvykti balsuoti ir pateikti tuščią balsavimo biuletenį.
E. Makrono neoliberalios Prancūzijos vizija
E. Makronas tvirtai tiki neoliberalizmu, tad savo politiką modeliuoja, pagal Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Margaret Thatcher pavyzdį. Jis atkakliai tvirtina, kad Prancūzijos reformuoti negalima, tačiau ją reikia iš socialdemokratinės valstybės „paversti“ neoliberalia, labiau primenančia JAV.
Dabartinių protestų bangą paskatino vyriausybės nutarimas iš esmės pakeisti Prancūzijos pensijų planus, kurie daugeliui atrodo kaip gerovės valstybės pagrindinis brangakmenis. Prezidentas nori sujungti 42 esamas pensijų programas į vieną vieningą programą, kuri, jo manymu, būtų teisingesnė ir skaidresnė. Tačiau tai reikštų, kad daugelis sąjungų turės atsisakyti mokėti išmokas nariams ir sutikti su nacionaliniu standartu, kuris taip pat apima pensinio amžiaus padidinimą nuo 62 iki 67 metų.
Didžiąją savo darbo laiko dalį E. Makronas susiduria su nuolatiniu visuomenės pasipriešinimu. Nuo 2018 m. lapkričio mėn. „Geltonosios liemenės“ visoje šalyje protestavo prieš mokesčių reformas, kurios, jų tvirtinimu, labiausiai nuskriaustų neturtinguosius ir vidurinę klasę.
Šis streikų etapas prasidėjo gruodžio pradžioje, jam vadovavo transporto sąjungos, kurios apsunkino susisiekimą beveik visoje šalyje. Paryžiaus metro sistema, kaip ir regioniniai traukiniai, buvo smarkiai paveikti. Tuo tarpu daugelis Prancūzijos uostų, įskaitant Kalė, Diunkerko, Marselio ir Le Havro, buvo uždaryti.
Transporto sąjungos rado keletą neįprastų sąjungininkų, kurie prisijungė prie jų. Teisininkai, bijodami, kad iš jų bus atimtas dabartinis pensijų planas, pradėjo streiką visoje šalyje, teatrališkai nusimesdami apsiaustus ir taip rodydami nepritarimą reformai. Stulbinantys baleto šokėjai atliko nemokamą pasirodymą ant garsiojo Paryžiaus operos teatro „Palais Garnier“ laiptelių. Tuo tarpu darbuotojai uždarė garsųjį Luvro muziejų, pasakodami lankytojams, kad „Mona Liza streikuoja“, ir tvirtindami, kad E. Makrono planas „sumažins visų pensijas“.
Patys ugniagesiai protestuoja dėl siūlomų pensinio amžiaus pokyčių ir blogėjančių sąlygų. „Mes esame paskutinė skubios pagalbos Prancūzijoje grandis ir nespėjame reaguoti į iškvietimus“, - sakė ugniagesių sąjungos vadovas Fredericas Perrinas.
Jis tęsė: „Mums reikia personalo ir priemonių reaguoti į iškvietimus, taip pat garantijos, kad galime susitelkti į pagrindinę misiją, reaguoti į ekstremalias situacijas, o ne tarnauti kaip atsvara trūkstamoms sveikatos paslaugoms užtikrinti.“
Prancūzijos vyriausybė tam tikroms profesijoms taip pat skiria pinigines premijas. Ugniagesiai prašo padidinti jų premijas, kad jos atitiktų policijai mokamų premijų dydį.
Šią žiemą vykusių demonstracijų metu ugniagesiai protestavo apsirengę ugniagesių uniforma kartu su kitomis protestuotojų grupėmis. Jie veikė tarsi skydas, manydami, kad policija nepuls kolegų, su kuriais jie dirba kiekvieną dieną. Tačiau filmuota medžiaga rodo, kad šis įsitikinimas buvo klaidingas.
Kyla klausimas, kaip abi tarnybos bendradarbiaus dabar, kai viena atakavo ir parklupdė kitą? Tai tik dar vienas išbandymas, skirtas tiems, kuriems pavesta išspręsti nesutarimus naujoje E. MaKrono valstybėje.
Skaityti komentarus