Keista rašyti šiuos žodžius po dvejų metų, kai matėme vien tik siaubą – vaizdus, įsirėžusius į mūsų kolektyvinę sąžinę: vaikai, apdulkėję ir kruvini, motinos, klykiančios prie nebegyvų kūnų, ištisos šeimos, sunaikintos vienu smūgiu, tėvai, plikomis rankomis kasantys griuvėsius. Dvejus metus tai buvo mūsų kasdienybė. Žiaurumas, bejėgiškumas ir vadinamojo civilizuoto pasaulio tyla.
Ir štai šį vakarą (2025 spalio 13), sužinojus, kad Trumpas pasirašė taikos susitarimą – dokumentą, kuris, galbūt, pagaliau užbaigs šį košmarą – pajutau tai, ko seniai nebuvau jutusi: palengvėjimą. Gal net viltį.
Aš žinau, kad niekas nėra garantuota. Žinau, kad už kiekvieno rankos paspaudimo ir kiekvieno atsargiai suformuluoto pareiškimo slypi interesai, derybos ir galios žaidimai, kurių mes niekada iki galo nesuprasime. Žinau, kad Gaza – griuvėsiuose, nebegyvenama, ir kad viskas, kas bus toliau, neišvengiamai apims kontraktus, korporacijas ir atstatymo sandorius, kurie, greičiausiai, nebus visiškai skaidrūs. Tačiau net ir tai žinant – šįkart reikia priimti pergalę.
Nes šį vakarą bent jau galiu eiti miegoti galvodama, kad galbūt rytoj ekranuose nebepamatysime mirštančių vaikų veidų. Kad galbūt, bent vieną dieną, nebebus bombų, kulkų ir dronų dūzgimo virš sugriautų namų. Kad galbūt, po labai ilgo laiko, Gazoje gyvenantys vaikai galės užmigti be baimės.
Kad ir kokios būtų priežastys ar planai, sudaryti už uždarų durų, tai vis tiek yra žingsnis teisinga kryptimi. O pasaulyje, kuris pastaruoju metu suteikė tiek mažai šviesos, turėtume sau leisti tai pripažinti.
Nes taiką – net ir trapią – visada verta švęsti.
Skaityti komentarus