1946 metais, praėjus vos metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, Jungtinės Valstijos surengė didžiausią karinę ekspediciją istorijoje – į vietą, kuri oficialiai buvo apibūdinama kaip nereikšminga, atšiauri ir strategiškai nesvarbi: Antarktidą.
Ši operacija vadinosi „Highjump“.
Trylika laivų, lėktuvnešiai, povandeniniai laivai, tūkstančiai karių ir pažangi aviacija. Ekspedicijai vadovavo kontradmirolas Richardas E. Byrdas – ne tik apdovanotas karininkas, bet ir nacionalinis herojus, tyrinėtojas, žmogus, kurio žodžiai turėjo svorį.
Tokio masto operacija visiškai neatitiko vadinamosios „mokslinės ir mokymo misijos“. Ji turėjo trukti kelis mėnesius, tačiau 1947 metų pradžioje buvo netikėtai nutraukta, taip ir nepateikus įtikinamo paaiškinimo.
Toliau istorija tampa dar įdomesnė…
Netrukus po sugrįžimo Byrdas davė interviu, kuriuose įspėjo, kad Jungtinės Valstijos turi ruoštis priešui, galinčiam skristi nuo vieno ašigalio iki kito neįtikėtinu greičiu. Jis pasakojo matęs aparatus, judančius neįmanomu greičiu, tarsi įskrendančius į pačią Žemę ir iš jos išskrendančius. Taip pat kalbėjo apie milžiniškas teritorijas už ledo – apie kalnus ir upes, besitęsiančias už ribų to, kas, kaip mums sakoma, egzistuoja poliariniuose regionuose.
Vos po kelių mėnesių, 1947 metų liepą, įvyko Rosvelo incidentas.
Iš pradžių JAV oro pajėgos paskelbė apie „skraidančios lėkštės“ radinį, tačiau beveik iš karto ši versija buvo paneigta, pakeista ir užgožta dabar jau įprastu paaiškinimu apie meteorologinį balioną. Nuo to momento NSO tema tapo pajuokos objektu, liudininkai buvo nutildyti, ir prasidėjo nauja slaptumo era.
Laikas čia svarbus: „Highjump“ operacija baigiasi 1947 metų pradžioje, Byrdas paskelbia savo įspėjimus, o tų pačių metų liepą įvyksta Rosvelas. Netrukus po to Antarktida faktiškai uždaroma tarptautinėmis sutartimis – militarizacija uždraudžiama, prieiga ribojama, suverenitetas „įšaldomas“, o visas žemynas atsiduria už įprastų geopolitinių taisyklių ribų.
Tie, kurie ten vis dėlto patenka – ypač kariškiai ir valdžios atstovai – neoficialiai įtraukiami į vadinamąjį „Pingvino ordiną“. Tai nėra oficialus apdovanojimas, veikiau simbolinis ženklas, kad esi buvęs vienoje vietoje Žemėje, kuri iki šiol išlieka keistai neprieinama.
Ir štai – dabartis. Baltieji rūmai paskelbia vaizdą, kuriame Trumpas eina per ledynus į tolį, laikydamas už rankos pingviną. Daugeliui tai atrodo absurdiška ar juokinga, tačiau tokio lygmens simboliai retai būna atsitiktiniai.
Trumpas ne kartą kėlė NSO atskleidimo klausimą, sukūrė Kosmoso pajėgas, metė iššūkį žvalgybos institucijų slaptumui, o pastaruoju metu kalba ne tik apie Grenlandiją, bet ir apie Arkties regioną apskritai.
Galbūt Trumpas ir pingvinas bando mums kažką pasakyti…
Jei artėja atskleidimas, jis gali neapsiriboti vien objektais danguje. Tai gali būti susiję su geografija, kurią laikėme jau seniai pažinta, su žemėlapiais, kuriuos laikėme užbaigtais, ir su teritorijomis, kurių, kaip buvo teigiama, apskritai nėra.
Galbūt viskas prasideda nuo pingvinų ir ledo, nuo misijos, kuri baigėsi per anksti, nuo įspėjimo, kuris niekada nebuvo iki galo suprastas, ir nuo tylos, trunkančios jau beveik aštuoniasdešimt metų…
Skaityti komentarus