Pažvelkite atidžiai į šiuolaikinę visuomenę. Nuo vaikystės žmogus stumiamas į siaurą koridorių: darželis → mokykla → universitetas → darbas → pensija → mirtis.
Ir dauguma net neužduoda sau klausimo: „O ar galima gyventi kitaip?“
Nes pati pasaulėžiūra jau yra įmontuota į kontrolės sistemą.
Nuo mažens žmogui diegiama:
– kad norint gyventi, reikia mokėti;
– kad norint išgyventi, reikia paklusti;
– kad norint egzistuoti, reikia nuolat dirbti sistemai.
Tačiau susimąstykite. Žmogus yra vienintelė būtybė Žemėje, kuri moka už teisę gyventi savo planetoje. Moka už maistą. Už vandenį. Už žemę. Už būstą. Netrukus, galbūt, teks mokėti ir už orą – prisidengiant „anglies pėdsako“ sąvoka.
Ir vis dėlto žmonėms sakoma, kad būtent tai ir yra „normalus gyvenimas“.
Nors dar visai neseniai žmonės gyveno visiškai kitaip. Rėmėsi savo ūkiu. Savo darbu. Savo žeme. Savo šeima.
Taip, buvo atsakomybė. Taip, buvo fizinis darbas. Tačiau žmogus priklausė pats sau, o ne sistemai.
Vaikai nuo mažens buvo įtraukiami į tikrą šeimos gyvenimą, o ne perduodami svetimai auklėjimo sistemai. Jie augo ne vartotojais, o gyvenimo dalyviais. Todėl tapdavo savarankiški, stiprūs ir darbštūs.
Šiandien daugelis žmonių yra praradę ryšį:
– su gamta;
– su tikru darbu;
– su šeima;
– su savo Siela.
Sistema padarė žmogų nuo savęs priklausomą beveik visose gyvenimo srityse. Ir kol žmogus bijo prarasti komfortą, statusą, pinigus ar visuomenės pritarimą, juo lengva manipuliuoti.
Išsilaisvinimas prasideda tą akimirką, kai žmogus:
– pradeda mąstyti savarankiškai;
– prisiima visišką atsakomybę už savo gyvenimą;
– nustoja gyventi pagal primestus šablonus;
– atkuria ryšį su savo Siela ir tikraisiais gyvenimo uždaviniais.
Būtent tokių žmonių šiandien sistema bijo labiausiai – žmonių, kurie geba gyventi sąmoningai, savarankiškai ir pagal savo vidinę tiesą.
Skaityti komentarus