Paradoksalu: tie patys žmonės, kurie vis kartoja, kad „vatnikai laimi info karą ir juos privaloma nutildyti”, šiandien protestuoja dėl „žodžio laisvės“.
Bet juk kalba eina ne apie žodį - o apie LRT valdymo ir finansavimo skaidrumą.
Apie tai, kas ir už kokius pinigus kuria turinį. Ir štai čia prasideda tikroji isterija.
Man vis labiau akivaizdu, kad problema yra ne „dezinformacija“.
Problema ta, kad nemalonios tiesos anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių.
Ir tada vietoje diskusijos pradedama klijuoti etiketes, gėdinti ar nutildyti tuos, kurie klausia nepatogių klausimų.
Ar žinote, kad dabar Seime svarstoma apie įstatymus, kurie realiai praplėstų cenzūros galimybes.
Kodėl apie tai tyli tie, kurie šiandien šaukia apie „laisvę“?
Kodėl jie tyli, kai valdžia tikrąja to žodžio prasme planuoja riboti bet kokią kritiką jų atžvilgiu ir cenzūruoti sistemai nepalankias nuomones?
Tuo metu JAV ir daugelyje Vakarų šalių diskutuojama, kaip mažinti cenzūrą ir ginti laisvą žodį.
O mes judame priešinga kryptimi.
Tad kokių „vakarietiškų vertybių“ mes iš tikrųjų siekiame?
Vienas dalykas turi būti aiškus:
Kritikuoti vyriausybę - nereiškia remti priešus.
Klausti nepatogių klausimų - nereiškia išduoti Tėvynę. Reikalauti skaidrumo - nereiškia būti „prorusišku“.
Žodžio laisvė nėra privilegija tik „teisingoms“ nuomonėms.
Ji egzistuoja būtent tam, kad būtų leidžiama abejoti, klausti ir nesutikti.
Jei kritiką toliau tapatinsime su išdavyste, tikrasis pavojus Lietuvai bus ne „dezinformacija“, tikrasis pavojus bus prarasti galimybę laisvai mąstyti.
Skaityti komentarus