TAI BUVO VISADA

Dar viduramžiais valdovų dukros veikė kaip legalizuoti įtakos kanalai priešiškų ar konkurentinių dvarų viduje. Ne kaip "agentės" primityvia prasme, tačiau tokios santuokos buvo oficialus, institucionalizuotas įtakos mechanizmas. Bizantija taip veikė Balkanuose, Habsburgai – visoje Europoje, Jogailaičiai – Vidurio Europoje.

Net Vytautas Didysis ištekino dukrą Sofiją už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus. Lietuvos valdovo dukra tapo ne tik Maskvos valdovo žmona, bet ir būsimo valdovo motina, Maskvos dinastinės politikos dalimi. Ji turėjo realią politinę įtaką, po vyro mirties tapusi regente savo sūnui Vasilijui II.

Sofija aktyviai dalyvavo Maskvos vidaus politikoje, palaikė ryšius su tėvu Vytautu, rėmė Maskvos–LDK suartėjimą tam tikrais momentais, veikė dinastinių konfliktų metu. Maskvos bojarinų šaltiniai mini jos vaidmenį valdžios kovose. Ji veikė kaip LDK interesų nešėja Maskvos valdžios viduje, nes jos sūnus buvo Maskvos valdovas, o jos kilmė – Gediminaičių dinastijos šeima, kurios geopolitinis centras Vilniuje. 

DVIDEŠIMTAS AMŽIUS

XX amžius - įtakos agentų aukso amžius jau nebe per valdovų santuokas. Bet esmė liko ta pati - paveikti konkuruojančią valstybę iš vidaus, įtakojant jos politinius sprendimus. Šaltasis karas - tai verbavimas, verbavimas ir dar kartą verbavimas. Tikslas tas pats - sprendimus turi lemti „mūsų žmogus“, net jei jis mano veikiantis savarankiškai. Pavyzdžių - nors vežimu.
- Kim Philby – MI6 kontržvalgybos bendradarbiavimo koordinatorius Vašingtone. Nuo 1930-ųjų - NKVD agentas, turėjo prieigą prie NATO planavimo, JAV branduolinės strategijos vertinimų. Sabotavo britų paramą antikomunistiniams judėjimams Rytų Europoje, perspėjo Maskvą apie planuotas MI6/CIA operacijas Albanijoje (1949–1951). Operacijos žlugo, agentai buvo suimti ir nužudyti.

- Günter Guillaume – VFR socialdemokratų partijos funkcionierius, realiai – VDR Stasi agentas, tapęs kanclerio Willy Brandto asmeniniu sekretoriumi. Dalyvavo kabinetų pasitarimuose, turėjo prieigą prie NATO dokumentų.1974 m. demaskuotas, kas privertė atsistatydinti patį Brandtą. Sukėlė NATO pasitikėjimo krizę Bonos vyriausybe. Vienintelis atvejis Šaltojo karo metu, kai NATO valstybės vadovas neteko posto dėl įtakos agento savo kabinete.

- Alger Hiss – JAV Valstybės departamento pareigūnas, JAV delegacijos narys Jaltos konferencijoje, vienas iš Jungtinių Tautų steigimo architektų. Vėliau nuteistas už melagingus parodymus dėl ryšių su TSRS žvalgyba. Pasak Venonos projekto ir iššifruotų KGB archyvų, veikė kaip įtakos agentas JAV politiniame elite, nuteistas už melagingus parodymus dėl ryšių su TSRS žvalgyba.

- Harry Dexter White – JAV iždo sekretoriaus pavaduotojas, pagrindinis Bretton Woods sistemos architektas, padėjo sukurti Tarptautinį valiutos fondą, Pasaulio banką. Ryšiai su TSRS žvalgyba ir įtaką sprendimams dėl pokarinės Vokietijos ekonominės politikos ir JAV paskolų TSRS. Susijęs su TSRS žvalgyba.

- Arne Treholt – Norvegijos užsienio reikalų viceministras, NATO komitetų narys. Dalyvavo NATO strateginėse diskusijose, turėjo prieigą prie NATO Šiaurės flango gynybos planų. Nuteistas už darbą KGB ir Irako žvalgybai.

Dauguma jų išaiškinta vykdant slaptą JAV kontržvalgybos projektą VENONA. Nuo 1943 m.iki 1980 m. JAV kariuomenės Signalų žvalgybos tarnyba perėmė ir iššifravo TSRS žvalgybos (NKVD/GRU) šifruotus diplomatinius pranešimus. Amerikiečiai periminėjo TSRS ambasadų Vašingtone, Niujorke, Londone, Otavoje siųstas į Maskvą užkoduotas žinutes apie agentus JAV vyriausybėje, branduolinio projekto šnipinėjimą, politinės įtakos operacijas.

Jos buvo šifruotos naudojant vienkartinių bloknotų (one-time pad) sistemą. Teoriškai tokio šifro neįmanoma nulaužti. Bet TSRS padarė mažą, tačiau lemtingą klaidą. Dėl karo metu kilusio spaudimo NKVD pradėjo pakartotinai naudoti kai kuriuos šifravimo raktus, kas buvo mirtina klaida kriptografijoje. Amerikiečių matematikai aptiko raktų pasikartojimus ir galėjo palyginti kelias žinutes bei taip iš dalies rekonstruoti tekstą. Taip buvo iššifruota apie 3000 slaptų TSRS telegramų.

VENONA dokumentai identifikavo šimtus TSRS agentų Vakaruose, dešimtis JAV vyriausybės pareigūnų - įtakos agentų. Tačiau apie tai niekas nežinojo. Projektas buvo toks slaptas, kad net FTB dažnai negalėjo naudoti informacijos teisme - TSRS neturėjo sužinoti, kad jų šifras iš dalies pažeistas, nes sužinojus būtų pakeista sistema ir prieiga prie slaptos TSRS informacijos baigtųsi. Todėl daug agentų net nebuvo teisiami. NSA ir CIA viešai paskelbė Venona medžiagą tik 1995 m.

ŠTIRLICAS IR ZORGE

Visi vyresniojo amžiaus žmonės matėme tą filmą. Filmo herojaus Štirlico analogas - Heinz Felfe NATO viršūnėse. Buvęs SS karininkas po karo tapo Vakarų Vokietijos BND kontržvalgybos vadovu, tuo pat metu dirbo KGB agentu. Turėjo prieigą prie NATO strateginių planvimo dokumentų ir vadovavo TSRS šnipų medžioklei Vakaruose.

Richard Sorge - bene vienintelis realus agentas istorijoje, kuris iš tikrųjų veikė taip giliai priešo politiniame elite, kaip Štirlicas filme. Sorge buvo vokietis, Pirmojo pasaulinio karo veteranas, NSDAP narys. Dirbo nacių laikraščio korespondentu Tokijuje, tačiau realiai buvo GRU pulkininku.

Sorge tapo artimu Eugenui Ottui, Vokietijos ambasadoriui Japonijoje. Ottas laikė Sorge patikimu politiniu analitiku ir leido jam skaityti slaptus ambasados dokumentus, kvietė į strateginius pasitarimus, Japonijos–Vokietijos koordinavimo susitikimus. Per Japonijos ministro pirmininko patarėją Hotsumi Ozaki Sorge tinklas gavo prieigą prie Imperatoriškosios tarybos nuotaikų, Japonijos karo planavimo krypties ir strateginių sprendimų prieš JAV.

1941 m. Sorge pranešė Maskvai: Japonija nepuls TSRS Sibire.Tai buvo kritinė žinia - Stalinas galėjo perkelti apie 18–20 gerai apginkluotų ir apmokytų Sibiro divizijų iš Tolimųjų Rytų į Maskvos frontą, kur buvo katastrofiška situacija. Tai 1 700 tankų ir apie 1 500 lėktuvų, jos dalyvavo Maskvos gynyboje ir kontrpuolime 1941 m. gruodį ir nulėmė mūšio dėl Maskvos baigtį.
Tai buvo vienas svarbiausių žvalgybinių pranešimų WW2. Japonai suėmė Sorge 1941m. ir jis buvo pakartas 1944 m. TSRS atsisakė jį iškeisti ir oficialiai nepripažino, tik 1964 m. jam suteiktas TSRS didvyrio vardas.

ĮTAKOS AGENTO VEIKIMO PRINCIPAI

Svarbiausias - hiperaktyvus lojalumas (kontražvalgybos terminais - "overcompensacion"). Tai klasika, kurios mokoma žvalgų mokykose: agentas privalo demonstruoti perteklinį patriotizmą, agresyviai ieškoti „vidinių priešų“. Siūlyti griežtesnes saugumo priemones nei visi kiti. Taip jis nukreipia įtarimą nuo savęs ir įgyja reputaciją, kaip „nepriekaištingas saugumo vanagas“.

Toliau - perteklinis lojalizmas. Štai tas pats jau minėtas Kimas Philby: vadovavo kovai su TSRS agentūros infiltravimu. MI6 viešai rėmė jo antikomunistines operacijas, pats siūlė griežtinti kontržvalgybą... Tai leido jam tapti „paskutiniu žmogumi, kurį kas nors įtartų".

Kitas žvalgybinės mimikrijos būdas - įsiliejimas į sistemos struktūrą(„the institution man“). Agentas tampa biurokratiniu perfekcionistu, kuris niekada neišsiskiria ir visada ideologiškai palaiko mainstreamines pozicijas. Tikslas - atrodyti sistemos produktu, ne jos kritiku.

Ir, aišku, svarbiausias aukšto lygmens žvalgyboje - kompetencijos supermenas („too usefull to suspect“). Agentas tampa nepakeičiamu ekspertu, lemiamu technokratu, labai svarbių sprendimų architektu, be kurio viskas sužlugtų. T.y. Harriu Dexteriu White, Bretton Woods sistemos kūrėju, vienu svarbiausių JAV ekonominės politikos žmonių. Rezultatas: „be jo sistema neveiks“. Tai institucinė priklausomybė nuo agento.

KAIP PRADEDAMA

Svarbu suprasti, kad primityvo čia dažnai nebūna. Aukšto lygmens įtakos agentai beveik niekada neverbuojami jau būdami valdžioje. Žvalgybos juos „augina“ 10–30 metų iki tol, kol jie eis į valstybės tarnybą. Dažnai turi ideologinį motyvą ar yra socialiai mobilūs.

Tai talentų paieška ir prijaukinimas politiniame elite - ideologinis, „minkštas“ verbavimas. Dažnai nebūna net jokio šantažo, nėra pinigų ar net formalaus „tu dabar agentas“. Vietoj to taikoma naudingo idioto „istorinė misija", „kova su rusų fašizmu“, „taikos išsaugojimas“ ir „globalus teisingumas“, dalyvavimas visokių "vertybių gynybose". Tokie agentai net nemano esantys agentais.

Jiems vykdomas karjeros „stūmimas“. Būsimam agentui padedama gauti stipendijas, publikacijas, pažintis, postus "think tankuose", rekomendacijas. Kartais net per „draugiškas“ fondų struktūras ir NVO. Tikslas - kad jis natūraliai pakiltų sistemoje ir būtų asmeniškai angažuotas dėl savęs ir savo artimųjų gerovės. Susiklosčius reikiamoms aplinkybėms tai tampa lemiamu motyvacijos stimulu ir svarbiausiu vidiniu argumentu.

FINIŠAS. AKTYVŪS IR PASYVŪS

Ir po karjeros realizavimo ateina prie to reikšmingai prisidėjusių asmenų pateiktas "vėlyvasis formalizavimas". Nes tik tada, kai žmogus jau turi prieigą prie labai svarbių dalykų, yra sprendimų grandinėje, jam gali būti subtiliai priminta apie ankstesnę paramą. Ir ideologinį įsipareigojimą, ir kompromituojančius epizodus.

Tada labai švelniai, lyg tarp kitko atsiranda konkretūs prašymai „pasidalinti nuomone“, „pakoreguoti formuluotę“, „palaikyti kandidatą“, parašyti straipsnį ar viešai pasisakyti "už ką ar prieš ką reikia"... Psichologinė esmė paprasta "kaip du pirštus", nors pateikiama subtiliai. Ir palaipsniui pereinama prie bendradarbiavimo, kur kelio atgal nebėra.

Pirmas įtakos agento požymis - kuo platesnė socialinė infiltracija. Jo pilna visur, jis su visais reikalingais žmonėmis talentingai ir greit susipažįsta. Agentas aktyviai kuria socialinius ryšius, tampa prestižinių klubų nariu, sporto komandų fanų aktyvistu, šeimos draugu, vakarėlių dalyviu, žinomų ir įtakingų asmenybių vaikų krikštatėviu ir t.t. ir pan.

Tačiau sąmoningo, aktyvaus bendradarbiavimo siekiama tik tada, kai nepavyksta pirminis variantas - turėti dirbantį iš įsitikinimo. Toks įtakos agentas efektyviausias, nes negauna jokių įsakymų, neperduoda dokumentų, nesijaučia išduodantis. Jis nuoširdžiai tiki, kad pats priima teisingus sprendimus, į kuriuos iš šalies būna švelniai ir korektiškai "pastūmėtas".

Tai žvalgybos darbo aukso puodas - nesąmoningas agentas ("unwitting agent“ ). Šis žmogus turi ryšį su užsienio struktūra, bet nežino, kad tai yra žvalgybos darbas. Dažniausiai nesuvokia tikrojo tikslinio jam taikomo poveikio. Pvz.: akademikas dirba svarbiame tyrimų centre, kuris finansuojamas per fondą, NVO, tarpinę organizaciją. Jis tų organizacijų atstovo paprašytas nuoširdžiai teikia duomenis, analizę, kuri naudojama politinei įtakai, pateikia reikiamas rekomendacijas reikiamiems žmonėms ir t.t.

Ir priėjome geidžiamiausią visų pasaulio žvalgybų viršūnę: „naudingas idiotas“. Terminas priskiriamas V.Leninui, nors tikslios citatos paieškose neradau. Tai žmogus jau be jokio, net tarpininkų, ryšio su žvalgyba, bet veikiantis iš ideologijos, ekonominio intereso, moralinio įsitikinimo. Jo nereikia net švelniai iš šalies "pastūmėti". Dažnai tai aistringas fanatikas-sociopatas.

Naudingas idiotas nieko nekainuoja. Viešai remia ir legitimuoja valstybei ir visuomenei pragaištingą politiką, už ją "kovoja", sąmoningai daro spaudimą sprendimų priėmėjams. Ojektyviai naudingas ne savo, o kitai valstybei. Svarbiausia - neturi jokio kontakto su operatyvine struktūra, tik su savo paties idiotizmu. Jo demaskuoti neįmanoma.

Ir su visais šiais įtakos agentais tyliai dirba jau tikrieji žvalgybos agentai. Veikia dažniausiai kaip įvairūs globėjai, daug gero tau padarę, gerai pažįstami asmenys, mecenatai ar padėję gauti gerą darbo vietą, į įtakingas pareigas rekomendavę ar priėmę valstybės tarnybos pareigūnai, visuomenėje žinomi nusipelnę veikėjai ir t.t.

Tikrųjų operatyvininkų - žvalgybininkų, dirbančių su įtakos agentais, nėra daug. Didele dauguma atvejų (kol be to įmanoma) jie savo tinklui neatskleidžia savęs. Jų beveik niekada neįmanoma demaskuoti, pagauti ir juolab nuteisti. Nes jeigu kas - jie tik per pažįstamus asmenis paprašė geros paslaugos, argi tą kas draudžia "demokratinėje ir teisinėje valstybėje"?

ATSIMERKIM IR APSIDAIRYKIM

Atsimerkim ir apsidairykim. Ir pamatysime Juos. Tuos, kurie dieną naktį "kovoja su Rusija ir Baltarusija". Ir, aišku, "už Lietuvos gerovę". Tuos, kurių visi sprendimai naudingi būtent Rusijai ir Baltarusijai, o Lietuvos gerovę griauna.

Nejaugi dar liko nors vienas, nematantis, kad dieną naktį nenutylantis žviegimas "prieš rusus" yra tik imitacinė maskuotė - propagandinė dūmų uždanga, skirta jų tikrajai veiklai paslėpti? Ar dar liko nors vienas, nesuprantantis, kad jų veikimo tikslas ir rezultatas yra 100 % naudingas valstybėms, prieš kurias "kovoja" ir 100 % kenksmingas mūsų valstybei ir žmonėms?

Ar dar kam nors neaišku, kad tie "kovotojai už Lietuvą" yra kovotojai prieš Lietuvą? Vieni - iš įsitikinimo, idėjiniai. Kiti - pakabinti už KGB šleifo ir valstybinių grobstymų "įteisinti vagys", kuriems nėra jokio nusikaltimo, kurio nepadarytų savo kailiams ir prisivogtam turteliui išsaugoti? 

Treti - tų "pakabintų" ilgai auginti ar greit nusipirkti įrankiai, priimti į "elitą" ir dėkingi už savo padėtį, kurią nedelsiant prarastų, atsisakę vykdyti lėlininkų "prašymus". Ir, aišku, naudingi idiotai, kurių gydymui medikamentų dar nesugalvota.

Prieš narkotikų kontrolę protestuoja narkašai. Prieš užsienio įtakos agentų įstatymą - užsienio agentai. Kol to nesuprasim - tol niekur niekas čia niekada neprasidės.