Jau beveik du metai, kai nustojau p*stis dėl politikos internete, nes supratau, kad mane palaikantys žmonės ir taip viską kuo puikiausiai supranta, o ‘ukrovakcinuotiems’ nors kuolą ant galvos tašyk.
Per tą laiką apkeliavau 5 žemynus, aplankiau 25 šalis, kardinaliai pakeičiau gyvenimo būdą, iš esmės susikūriau save iš naujo ir dabar tiesiog kaifuoju nuo gyvenimo.

Bet mano etatiniai politiniai komentatoriai vis dar čia.
Keliu fotkes iš kelionių, paplūdimių, su gražiom panom, dalinuosi gyvenimo nuotykiais, mintimis apie gyvenimą… O šitie sugeba net po palme Putiną surast.
„KO Į RUSIJĄ NEVAŽIUOJI?!“
„O TAI KAIP PUTINAS?!“
„KO MAJAMYJE SĖDI, O NE SIBIRE?!“
Bet rimtai, įsivaizduokit, kiek reikia būt užsiciklinus ant svetimo gyvenimo, kad dar po dviejų metų ateitum ginčytis su žmogum, kuris jau seniai nebedalyvauja toj diskusijoj.
Jie realiai iki šiol patys su savim ginčijasi. Ir žinokit, man net kažkiek juokinga ir malonu.
Pagalvokit, kiek vietos aš užimu jų galvose, kai jie maniškėj neužima absoliučiai jokios. Jei ne jų apgailėtinos apraiškos, net nežinočiau, kad tokie apskritai egzistuoja.
Ir juokingiausia, kad praeis dar pora metų, aš būsiu nugyvenęs dar kelis naujus gyvenimo etapus, patyręs šimtus naujų dalykų, o šitie turbūt dar vis nebus atsitraukę nuo klaviatūrų.
Taip ir praeis gyvenimas. Bus man 70, kelsiu fotkes iš kokios tropinės salos, o iš krūmų išlįs koks etatinis komentatorius ir pareikalaus, kad kraustyčiausi į Sibirą.
VIENI RENKA GYVENIMO PATIRTIS, KITI NUOSKAUDAS!
Tai ką, mano ištikimieji politiniai gerbėjai, ačiū už tokį atsidavimą ir nemokamą gyvenamą plotą jūsų galvose. Tik gaila, kad meilė vienpusė.
Aš jau seniai gyvenu toliau. Pabandykit kada ir jūs
















Skaityti komentarus