Net durnius kartais abejoja, o politinis idiotas – niekada. Abejonė jam būtų silpnumo požymis, o silpnumas europinėje politikoje neatleidžiamas. Todėl jis viską žino, ypač tai, ko nesupranta.
Paprastas idiotas, susidūręs su sudėtingu klausimu, sutrinka. Politinis kvailys įžvelgia galimybę pasisakyti. Ir kuo mažiau supranta, tuo ilgiau ir labai įsitikinęs kalba.
Jis neturi atsakymų, bet turi poziciją, neturi argumentų, bet turi "vertibes". Jokio supratimo apie realybę, bet kitų idiotų suteiktas mandatas – kišenėje Ir kuo tuštesnė galva, tuo iškilmingiau ji laikoma.

Politinis bukumas ypatingas tuo, kad yra kolektyvinis. Vienas kvailys dar gali susigėsti, dešimt durnių įkuria frakciją, šimtas idiotų – priima rezoliuciją. O tūkstantis jau gali pasukti valstybę keliu į bedugnę, kad niekam nekiltų abejonių, jog jie teisūs.
Baisiausia ne tai, kad politikas nežino, nežinojimas išgydomas. Baisiausia, kad jis nežino, jog nežino ir turi visą pusę milijardų žmonių vienijančio politinio monstro aparatą savo nežinojimui įgyvendinti.
Tik kai ateina momentas priimti tikrus sprendimus ir kalbėtis su gerais ar blogais, bet realiais pasaulio lyderiais, niekas net prie stalo nepakviečia.
Protingas žmogus mokosi iš klaidų, glušas iš klaidų mokosi tik vieno – kaip kitą kartą jas pavadinti pasiekimais. O kai viskas galutinai sugriūva, jis iškilmingai pareiškia, kad būtina tęsti pradėtą kursą.















Skaityti komentarus