Tai, kas šiandien vyksta konservatorių aplinkoje, teoriškai po metų ar dvejų gali nutikti bet kuriai partijai, taip pat ir „Nemuno aušrai“. Visada atsiras jėgų, kurios bandys viduje kelti įtampą ir ieškoti silpnų vietų. Bet šiuo atveju pirmasis smūgis teko Laurynui Kasčiūnui. Jam buvo aiškiai parodyta, kad dalis žmonių juo nebetiki nei partijoje, nei Seime.

Vėliau prasidėjo Maldeikio istorija. Vėl kilo moralinis triukšmas, vertybininkai puolė aiškinti, kas teisinga, o kas ne. Bet tada labai greitai smūgis grįžo atgal ir pačiai Ingridai Šimonytei.

Juk visi prisimena istorijas dėl Kauno tarybos narių čekiukų, dėl Gintarės Skaistės išlaidų. Kai tik atsirasdavo menkiausia istorija, būdavo keliama moralinė isterija. Bet dabar, kai problemos atsiranda jų pačių rate, tonas jau visiškai kitoks.

Ir tada prisimenama Olego Šurajevo istorija. Nuotraukos, vieši apsikabinimai, simpatijos demonstravimas. Visa tai buvo pateikiama kaip progresyvus ir modernus viešasis gyvenimas. Tačiau kai įvyksta rimtas incidentas, staiga prasideda bandymai viską normalizuoti.

Baisiausia, kad dalis žurnalistų šeštadienio rytą puolė ne kelti klausimų, o plauti mundurą. Buvo kuriamas įspūdis, kad viskas beveik normalu, kad žmogus „gavo pamoką“ ir tiek. Bet visuomenė puikiai žino, kuo baigiasi priklausomybės ir narkotikų kultūros romantizavimas.

Dauguma žmonių savo aplinkoje yra matę, kaip atrodo priklausomybės. Bet tie žmonės paprastai nesifotografuoja ant scenų ir neskelbiami moraliniais autoritetais.

Ir čia atsiranda pagrindinis klausimas. Kodėl vieniems taikomi vieni standartai, o kitiems visiškai kiti?

Kai kalbama apie kitų politinių pažiūrų žmones, pasipila moraliniai teismai, viešas smerkimas ir reikalavimai trauktis. Bet kai problemos kyla „savų“ rate, atsiranda paaiškinimai, kontekstai ir bandymai viską relativizuoti.

Dar blogiau, kad jaunimo auditorijai kai kurie influenceriai ir nuomonės formuotojai pradeda siųsti signalą, jog narkotikų vartojimas yra beveik normali kultūros dalis. Vietoje aiškios žinutės, kad tai pavojinga, pradedamos diskusijos apie legalizavimą ir „laisves“.

Mes visi suprantame, kad narkotinės medžiagos egzistuoja. Suprantame, kad jos cirkuliuoja rinkoje. Bet kai vieši žmonės pradeda tai romantizuoti, visuomenė gauna labai pavojingą signalą.

Ir čia jau nebe vieno žmogaus problema. Tai tampa kultūrine atmosfera, kurioje daliai žmonių leidžiama daugiau vien todėl, kad jie priklauso „teisingai“ stovyklai.

Kai vieni už menkiausią klaidą viešai kalami prie sienos, o kiti po rimtų istorijų toliau ginami kaip aukštesnės moralės autoritetai, visuomenė labai aiškiai pamato dvigubus standartus.

Štai todėl visa ši istorija daugeliui žmonių atrodo kaip moralinio dugno pasiekimas.